Stikliniai Vilkai

4.21

-Ella?- Buvau per daug netikėtai užklupta, kad pasakyčiau kažką logiško ir greito.

-Atleisk man. Aš galiu viską paaiškinti.- Ji pradėjo berti žodžius, Paraudusiomis akimis lakstydama šian bei ten.- Man nespėjus atsakyti telefonas netikėtai išsijungė ir aš tikrai atsiprašau..

-Ella,- pridėjau jai prie lūpų pirštą. Jai užtilus, po kelių sekundžių šyptelėjau.- Smagu tave matyti.

Ella palengvėjančiai atsiduso ir vėl mane apkabino, primindama man klausimą, kurį užduoti norėjau jau iš pradžių.

-Ar tu laukiesi?- Paliečiau delnu jos pilvą ir ji krūptelėjusi iš keisto refleksija,  sugriebė mano riešą.

Sutrikusi pažvelgiau į ją.

-Atleisk.- Ji tyliai sušnabždėjo ir lėtai atitraukė savo rankas.

-Kiek laiko laukiesi?- Paklausiau pažvelgdama jai į akis.

-Jau penktas mėnuo.- Ji tyliai sušnabždėjo.

-Ir tu man nesakei?- Mačiau kaip Ella išsigando.

-Aš tikrai atsiprašau.- Ji pradėjo atsiprašinėti.

-Tai nuostabu.- Jai netikėtai sušnabždėjau ir ji sutrikusi pažvelgė į mane.

-Ką?- Ji atsargiai paklausė.

-Manau, jog tai nuostabu.- Šiltai šyptelėjau.- Nežinai at berniukas ar mergaitė?

-Dar kiek ankstoka, bet manau, jog bus berniukas.- Ji šyptelėjo.

-Užeik,- Pagaliau pasitraukusi nuo durų įleidau ją į vidų.- Dieve, aš būsiu teta.

Ella silpnai nusijuokė. Uždariusi duris, palaukiau, kol ji nusiims striukę, žvilgtelėjau į ant laiptų  stovintį Conor. Jis šyptelėjo man ir nulipęs, apačion, atsistojo man iš nugaros ir pažvelgė į Ellą, kuri suakmenėjo vien pamačiusi jį.

-Tiesa, Ella.- Prisiminiau dar vieną dalyką.- Ar pagaliau išsiskyrei su Cameron?

Mačiau, kaip jos kūnas įsitempė.

-Pala.- Sutrikusi tariau ir pažvelgiau į jos nuleistas akis.- Nesakyk, jog kūdikis ne jo.

-Tai buvo klaida.- Ji sumirksėjo.

-Ella, kas jis?- Priėjau prie jos.

-Ava, aš... Tai buvo klaida ir...- ji pažvelgusi į mane, pradėjo teisintis, bet aš ją nutraukiau.

-Ella, kas jis?- mano balso tonas kiek pakilo.

Ella krūptelėjo ir vėl nuleido galvą.

-Nash.- tyliai sumurmėjo.

Šis faktas man tėškė tokį smūgį, kad net paėjau vieną žingsnį atgal. Mano akys išsiplėtė, rankos kiek pakilo.

-Tu... tu žinojai, jog jis gyvas?- Mano kraujas venose atrodo užvirė taip staigiai, kad net pati kiek nustebau.- Ir tylėjai?

-Aš jau atsiprašiau, Ava.- Ji nuleido akis ir Conor, stovintis už manęs paėmė už rankos, bei atsuko į save.

-Eik į viršų, nusiramink, aš padarysiu arbatos.- Jis švelniai tarė ir aš pajutau,kaip nuo įsiučio drebantis kūnas kiek atsipalaiduoja.

Linktelėjusi, susilaikiau nieko nesakiusi Ellai ir užbėgusi į mūsų su Conor stipriai trenkiau durimis.

Išėjusi į balkoną sugniaužiau delnuose turėklus ir pajutusi, kad tuoj pratrūksiu, giliai įkvėpiau.

Deja sulaikyti jausmų proveržio nepavyko ir aš užsimerkusi, ajuyau,  kaip ašaros pradeda vėl riedėti mano skruostais. Buvo skaudu žinoti, jog žmogus, kuriuo pasitiki, nepasitiki ir meluoja tau. Ypač tokiu atveju.

Giliai įkvėpusi nusivaliau ašaras ir pažvelgusi į tolį, patraukiau nosimi. Atsisėdusi ant vienos iš kėdžių stebėjau ošiančius medžius ir tylėdama mąsčiau apie viską.

Išgirdusi, kaip kambario durys atsidaro, užsimerkiau ir atsilošiau, taip pilnai atsiguldama gulte.

-Kalbėjau su Ella,- Conor padavė man arbatos puodelį, taip priversdamas vėl mane normaliai atsisėsti.- Ji vis kartoja, jog tai buvo klaida.

-Abejoju.- sumurmėjau.

-Ava, nereaguok taip stipriai.- Conor prisėdo ant kito gulto it pasirėmė alkūnėmis į kelius.

Laikydama šiltą puodelį su garuojančiu skysčiu, atsidusau ir pažvelgiau žemyn.

-Gal iš tiesų per greitai užsiplieskiau...- Tyliai sumurmėjau.- Nežinau.

-Tu turi aštrų charakterį ir atsižvelgiant į tai, viskas atrodo normalu.- Patraukęs pečiais Conor pažvelgė į mane.

Ištuštinusi puodelio turinį, padėjau jį ant staliuko ir pažvelgusi į tolį, mėgavausi tyla. Bet visai netrukus Conor vėl tylą nutraukė.

-Manau tau reikėtų tiesiog tai praleisti pro pirštus. Vis dėl to ji gi atsiprašė.- Jaučiau jo žvilgsnį, deginantį mano skruostą.

-Tai sunkiau negu atrodo.- Papurčiau galvą.- Bet palauk.

Pašokusi nuo gulto įbėgau į  kambarį ir paguldžiusi lagaminą, greitomis atidariau jį. Išėmus iš ten gulėjusio dėklo peilį, praplėšiau viršutinę lagamino dalį ir ištraukiau iš ten dokumentų aplanką.

Taip, lagamine laikiau svarbius dokumentus apie visus savo giminaičius bei priešus. Net nežinau, kodėl juos turėjau, bet dabar kaip tik jų prireikė.

Paėmusi aplanką su užrašu "N.G.", sukryžiavusi kojas prisėdau ant žemės, bei atverčiau lapus.

-Kas per velnias?- Nieko nesupratusi pažvelgiau į Nash CV.

Verčiant puslapį iškrito mano ir Nash nuotrauka, kurioje mes sėdėjome ant seno skardžio ir šypsodamiesi, prie laužo traukėm dainas.

Papurčiau galvą ir nuvijau visas mintis ir drebančiais pirštais, užkišau nuotrauką paskutiniame dokumento puslapyje.

-Ką tu darai?- Conor paklausė, prisėsdamas šalia manęs ir paimdamas į rankas papkę, su užrašu "C.M.".- Ar čia mano dokumentai? Kodėl tu juos turi?

Pas pravertęs kelis lapus, pažvelgė į mane sutrikusiu ir išsigandusiu žvilgsniu.

-Kodėl tu rašai visą informaciją apie gaujas? Ava, kas čia vyksta? Ar tu mus seki? Kam nors dirbi?- Conor buvo sumišęs ir pasimetęs.

-Per daug klausimų, Conor.- Sustojusi skaityti dokumento puslapio tekstą apie Nash, atsidusau.

-Gerai, pradėkim nuo to, kodėl tu mus seki?- Conor pamosavo rankoje laikomais dokumentais.

-Renku informaciją tam, jeigu kada nors jų prireiktų.- Pakėliau akis.

-Tu..- Conor nerado žodžių.- Tu bent įsivaizduoji kokia grėsmė kiltų, jeigu kažkas gautų šiuos dokumentus?

-Todėl juos ir saugojau.- Kiek sunervinta, susiraukiau ir pažvelgiau į šalimais sėdintį Conor.

-Hah,- jis sarkaztiškai nusijuokė.- Manai jeigu čia vyktų krata, niekas ne atkreiptų dėmesio į tavo lagaminą ir nesužinotų apie dokumentus?

-Tu ne sužinojai.- Atkirtau.

-Nes..- Conor norėjo kažką sakyti, kai apačioje pasigirdo stiklo dūžis ir aš prisiminusi Ellą, pasileidau laiptais žemyn.