Stikliniai Vilkai

4.9

-Tu po dėdės išėjimo labai keistai elgiesi.- Kai buvau kambaryje ir sėdėdama ant lovos žiūrėjau pro langą, tarė Conor.- Kažkas nutiko?

-Jis gyvas.- nurijau seiles ir tyliai sušnabždėjau.

-Kas?-Conor prisėdo šalia.

-Nash.- užsimerkiau ir drebančiomis rankomis perdaviau jam nuotraukas.

-O kas ji?- parodė į Ellą, esančią nuotraukoje.

-Mano sesė.- Tariau ir ties šiais žodžiais pradėjo skambėti mano telefonas.-Štai ir ji skambina per Skype, su vaizdu.

Paspaudusi atsakymo mygtuką, įsijungiau vaizdą.

-Svei- Ella norėjo sveikintis, kai aš ją nutildžiau rankos mostu.

-Kada būtum man pasakiusi?- tyliai paklausiau. Man iš šono sėdintis Conor suėmė mano ranką.- Kaip mūsų pažadas? Jis nieko vertas?

-Aš... Apie ką tu?- Ellos veidas pabąlo.

-Tu puikiai žinai.- šiurkščiai atšoviau.

-Ava, aš neturėjau kito pasirinkimo.- Jis skruostu nusirito ašara. Tylėjau, leisdama jai tęsti.- Jis prigrasino, jog pribaigs visus, kas tik susiję su manimi.

-Nash taip ir sakė?- buvau pakraupusi jo elgesiu. Sulaukusi jos linktelėjusi išpūčiau iš plaučių orą.-Ko jis iš tavęs norėjo?

-Informacijos apie tave.- Ji tarė ir aš fone išgirdau besikalbančius Harry ir Niall.

-Ir ką pasakei?- kiek supanikavusi paklausiau.

-Viską ką žinojau.- Ji nurijo seiles ir aš vos susilaikiau nenukritusi nuo lovos.- Pasakiau, jog esi New York'e. Daugiau apie tave nieko nežinau, tad ir nesakiau.

-Kodėl tu iš vis jam sakei tai?!- Nesusilaikiusi pratrūkau ir surėkiau. Mačiau, kaip Ella krūptelėjo, o šalia stovintys Niall ir Harry pašoka.

-Ava, nusiramink.- Conor apsikabino mane per pečius ir aš padėjusi Skype ragelį, panardinau veidą jo kakle.

-Jis mane suras.- tyliu balsu tariau.- Ir tau nesaugu. Nežinau kas jam su švies, pamačius mane su tavimi.

-Bus pokšt.- Staiga už mūsų pasigirdo balsas ir aš kruptelėjau.

-Nash?- lėtai atsitraukiau nuo Conor ir atsisukusi sutikau ryškiai mėlynas akis.

Nash atrodė pasikeitęs. Jo plaukai buvo trumpi ir tiesūs, bei dailiai permesti į vieną pusę. O patys galiukai buvo vos vos nudažyti blondiniškai. Jo veidas buvo ledinis, akyse mačiau ryžtą ir negailestingumą.

-Anderson.- jis linktelėjo.- Seniai laukiau, kol sutiksiu legendinę juodosios panteros dukrą.

-Ką?- Atsistojau ir priėjau prie jo.- Nash, ar tu nieko neprisimeni? Kas tau nutiko?

Atsargiai paėmiau už jo ginklo ir švelniai patraukiau į šoną. Kita ranka paliečiau jo skruostą. Jis stebėjo mane sutrikęs. Mano skruostu nusirito ašara.

-Kaip tu išgyvenai?- tyliai paklausiau.

-Ai tu apie gaisrą?- jis nuleido ginklą ir įsidėjo jį į dėklą, kuris buvo prikabintas jam prie diržo.

-Kokį gaisrą, Nash?- mano apatinė lūpa pradėjo virpėti.

-Kai tu padegei mano šeimos namus.- Jis sušnypštė ir priėjo arčiau manęs, kol aš tuo tarpu atsitraukiau per kelis žingsnius.

-Nash, apie ką tu?- slaptai parodžiau Conor į telefoną ir jis paklusęs tyliai pasišalino iš kambario, su juo rankoje.- Tu buvai pašautas, per mano aštuonioliktąjį gimtadienį, kai norėjai pasipiršti.

-Tylėk!- Nash suriko ir vėl nutaikė ginklą į mane.

Supratau, kad kito pasirinkimo nebus. Reikia imtis veiksmų, nes jis neprognozuojamas.

-Nash, nuleisk ginklą, aš nenoriu tau pakenkti.- Raminamai pakėliau abi rankas.

-Aš tau pasakiau tylėt!- jis vėl suriko ir užsimojęs trenkė ginklu man į galvą.

Sekundei prieš akis pradėjo šokinėti juodi taškeliai ir aš suklupusi užsiėmiau už tirštai kraujuojančios žaizdos. Man to pakako. Supratusi, jog be kovos gyva neliksiu, atsistojau ir jam nespėjus sureaguoti perėmiau iš jo rankų ginklą.

Pakirtusi vaikinui kojas, paėmiau iš lagamino antrankius ir surakinusi rankas jam už nugaros, įrėmiau į pakaušį ginklą.

-Turite teisę tylėti.- Tariau šaltu tonu ir pro langą išgirdusi įvažiuojančias policijos mašinas, nurijau seiles.- Viską, ką pasakysite bus panaudota prieš jus teisme.

Į kambarį įbėgo policijos pareigūnai ir man parodžius ženklelį, išsivedė Nash iš kambario.

Stovėjau nuleidusi savo buvusio vaikino ginklą. Kai įėjo Conor ir apkabino mane, nejudėjau.

-Norėčiau pabūti viena.- tyliai tariau ir Conor atsitraukė, suraukęs antakius.

-Tu tikra?- jis neužtikrintai paklausė.

Sulaukęs mano linktelėjimo brunetas atsiduso ir išėjo iš kambario. Išėjusi į balkoną, atsisėdau ant grindų ir tiesiog stebėjau nuo vėjo siūbuojančius medžius. 

Apatinė lūpa pradėjo virpėti ir aš daugiau nesusilaikiusi pratrūkau. Mano kūnas virpėjo nuo kiekvieno kukčiojimo, kuris išeidavo pro mano lūpas. Prisitraukusi prie savęs kelius užsimerkiau. 

"-Ava!- į kambarį įbėgo kiek uždusęs Nash.

-Taip?- pakėliau akis nuo knygos ir pažvelgiau į ilgaplaukį vaikiną, kuris spindinčiomis akimis pažvelgė į mane.

-Šiandien, aštuntą vakaro, būk pasiruošus.- Jis tarė ir aš pašokau nuo lovos.

-Ką? Kas bus?- Sutrikusi paklausiau.

-Staigmena,- jis mirktelėjo ir priėjęs pakštelėjo į skruostą.- Apsirenk gražiai ir patogiai."

Tie prisiminimai tiesiog žlugdo mane. Ypač, supratus, jog apie juos prisimenu tik aš. Jis nieko nepamena. Neprisimena nė kruopelytės.

Susigūžusi sėdėjau tol, kol galiausiai išliejau visą skausmą per ašaras. Atsikėlusi nuo grindų pažvelgiau į saulę ir pradėjau stebėti, kaip ji leidžiasi į miško gilumą.

Supratusi, kad jau vėlu sugrįžau į kambarį, bet Conor jame neradau. Tyliai išėjusi iš kambario nusileidau laiptais ir užrakinusi lauko duris -kurios pasirodo buvo atrakintos- išgirdau svetainėje įjungtą televizorių.