Ella papurtė galvą.
-Gal ten tiesiog kažkas buvo sužeistas?- ji bandė save įtikinti, jog tai nėra tiesa.
-Aš buvau radusi užkastus kaulus.- nurijau seiles.
-Kapinės?- Ella viltingai tarė, bet aš papurčiau galvą.
-Ella, mes ėjome paskui žudiką.- Užsidengiau veidą delnais ir vis dar negalėdama patikėti tuo užsimerkiau.
-Reikia pranešti visiems.- Ella atsistojo, bet aš atsimerkusi pagriebiau ją už riešo.
-Net negalvok.- lėtai tariau.
-Ava, mes negalime taip. Kažkas buvo nužudytas mums prieš nosį.- ji suraukė antakius ir atšovė.
-Tai ką, ateisi prieš senelius ir sakysi: Žinai močiute, mes su Ava manome, jog miške kažkoks beprotis nužudė žmogų?- Suurzgiau.
-Na, ne.- Ella pavartė akis.
-Gal geriau aš tai padarysiu.- Atsidusau.
-Tebūnie.- Ella ištraukė savo ranką iš mano gniaužtų.
-Ačiū.- šyptelėjau ir Ella pavarčiusi akis, nugara krito ant lovos.
-Mhm.- ji sumurmėjo ir aš šyptelėjusi pusė lūpų priėjau prie lango.
Pasilipusi ant palangės prisitraukiau prie savęs kojas.
Stebėjau saulę, kuri jau leidosi į miško tankumynę.
-Ava.- Ellos balsas išblaškė mano mintis.
-Mmm?- neatsisukdama numykiau.
-Kas t-ten?- ji sumikčiojo ir parodė į artimiausią medį, už kurio matėsi vyras, su šiurpia šypsena.
Jis išlindo iš už medžio ir rankoje laikydamas kruviną mečetę, pradėjo artėti. Nulipau nuo palangės ir pasigriebusi tašytę pradėjau trauktis.
-Dėde?!- suklikau, kai vyras pribėgęs išdaužė langą mesdamas akmenį. Deja jokio dėdės atsako negavau.
Su Ella pasileidome iš kambario ir užtrenkusios duris pasileidome laiptais žemyn. Girdėjau, kaip vyras įlipa pro langą į kambarį ir pasileidžia iš paskos. Jaučiau, kaip iš baimės man pradeda pintis kojos.
-Ella, bėk!- surikau, kai ji sustojo koridoriuje nesugalvodama į kurią pusę bėgti.
Ji buvo per daug išsigandusi, kad suprastų mano žodžius, tad aš pagriebusi ją už riešo pradėjau temptis lauko durų link.
-Kur jūs bėgat, mergaitės?- man spėjus Ellą išstumti į lauką, pajutau ant peties ranką.
-Ava!- sukliko sesė, kai aš užrakinau duris, kad ji neįeitų ir nepakliūtų kartu su manimi.
-Ella, bėk iš čia!- surikau ir atsisukau į vyrą, kuris pradėjo mane temptis į namo gilumą. - Bėk!
-Ava!- Sukliko.
Sesės skruostais pradėjo ristis ašaros. Ji ranka trenkusi į stiklą pravirko, bet vėliau paklususi pradėjo bėgti gilyn į mišką.
-Paleisk.- trenkiau vyrui iš kojos į dešimtuką ir jis suinkštęs subliuško ant grindų.
Pasinaudojusi proga užbėgau į antrą aukštą ir užsirakinau savo kambaryje. Girdėjau kaip vyras tiesiog suriaumojo iš pykčio kaip įsiutęs ir pradėjo daužyti duris. Mano skruostais sruvo baimės ašaros.
-Atidaryk, arba pasigailėsi!- vyras suriaumojo, bet aš net nemaniau jam paklusti ir lėkti mirčiai į nagus.
Staiga viskas nutilo. Nujaučiau, jog tai nėra gerai. Staiga pasigirdo didelis bumbtelėjimas ir durys išlūžusios nukrito mano pusėn, ant grindų. Suklikusi rankomis įsikabinau į palangę, bet pasigailėjau, kadangi į delnus susmigo daug šukių.
YOU ARE READING
Stikliniai Vilkai
WerewolfVisa giminė su vienu likimu. Ir kiekvienas iš jų buvo trapus, lyg stiklas, bet išdidus, lyg vilkas. Ir taip tęsėsi per amžius. Keturi sezonai vienoje knygoje. Rašiau senai, labai neteiskite: Pirmas sezonas: Alpha ir Omega Antras sezonas: Juodo...