Stikliniai Vilkai

21. Priepolis

Pakštelėjusi Louis į lūpas pasiverčiau vilku. Prisigaudę varnų, balandžių ir peliukų grįžom namo. Įžengusi į namus suklykiau. Kraujo klane gulėjo Sophia.

Pribėgusi prie mamos nusiėmiau švarkelį. Kukčiodama liepiau Louis kviesti daktarę, o pati dariau ką galėjau. Paguldžiusi Sophia ant sofos patikrinau pulsą. Jis buvo keistai tvirtas, bei stiprus. Staiga mamos akys staigiai prasimerkė ir ji suklykė taip mane išgązdindama. Suklykiau ir pašokau atgal. Sophia juokėsi kaip nesveika, o aš tik susirietusi į kamuoliuką purčiausi iš baimės. Sophia nustojusi juoktis pažvelgė į mane. Aš tebe kukčiodama negalėjau atsigauti. Ji priėjo prie manęs susirūpinusi.

Man pradėjo trūkti oro. Plaučius drąskė skausmas, žiopčiojau bandydama kaip nors įkvėpti.

-Mari?- ji palietė mane. .- Mari!- ji išsigando. - Dieve, Louis, kviesk gydytoję.

-Ji jau pakeliui.- jis supanikavo.

Pagriebęs mane į rankas jis išnešė mane laukan ir paguldęs ant žolės spūdinėjo krutinę. Po kelių sekundžių į plaučius skausmingai plūstelėjo oras ir aš išriečiau nugarą. Mačiau kaip Louis atsipalaiduoja. Godžiai rydama deguonį bandžiau nusiraminti. Panikos priepoliai mane ištikdavo retai- kai būdavau išsigandusi, bijodavau.

-Kodėl nesakiei, kad tu sergi?- Louis įvėlė pirštus į savo plaukus.

-Nes tai žinojo tik mano...- tyliai sumurmėjau, o paskutinio žodžio nesakiau, nes buvo per skaudu, bet jis išgirdo

-Tik tavo..?- jis pakėlė antakį.

-Ši tema per skaudi.- nuleidau galvą.- bet prašau nesakyk niekam apie mano ligą.

-Nesakysiu.- jis papurtė galvą.- Einam pavalgyti.

Palinkčiojusi galvą ataistojau. Boo bear apkabino mane per liemenį ir nusivedė į namus. Atsidusau pamačiusi Sophia, kuri visa pabalusi žiūrėjo į sieną. Priėjau prie jos. Palietus petį ji kruptelėjo.

-Mam,- kreipiausi.- Viskas gerai, mam.

Ji atsisuko ir apkabino mane. Raminau ją.

-Aš taip išsigandau.- ji sukučiojo.

-Bus pamoka manęs negąsdinti.- nevykusiai pajuokavau.

-Tai jau tikrai.- ji atsitraukė ir nusibraukusi išsprūdusią ašarą liūdnai nusijuokė.- Mačiau kaip tu šokai.

-Pala, ką?!- nuraudau.- Ne, ne... Kaip?

-Buvau tyliai atėjusi- ji prunkštelėjo.- ir turiu video.- ji pamosavo savo telefonu man prieš akis.

Išsižiojau. Ji turi... KĄ?!.

-Dabar tiesiogine ta žodžio prasme noriu tave pasmaugti.- atsidusau.

-Žinau. Ypač pabaiga buvo įdomi.- ji pakilnojo antakius.

-Ne.- išraudau ir prasižiojau dar plačiau jei tai buvo įmanoma.

-O taip. Be to manau tau reikėtų užsirašyti į konkursą. Girdėjau kelis organizuoja vilkolakiai.

-Dėl šokio galo ne. Dėl konkurso pagalvosiu.- nusukau žvilgsnį į Louis, kuris pakėlęs antakį žiūrėjo į mane.

-Tai sakai didžioji Drakonė grįžta?

-Galima sakyti ir taip.- nusijuokusi patrukčiojau pečiais.

**************
ŽMONĖS!!! Aš labai atsiprašau kad ilgai nekėliau. Tiesiog rašiau kitą istoriją- "Plunksnų kančios". Labai norėčiau kad ją paskaitytumėt. Ačiū :****