Stikliniai Vilkai

3.16

*23:55 vaiduoklių namas*

Pravėriau girgždančias duris ir užtaisiusi ginklą paėjau į priekį.

Gale patalpos įsijungė ant stalo pastatytas kompiuteris ir jo ekrane pasirodė tas pats vyras. Netrukus patalpoje įsižiebė šviesos. Stalui iš dešinės ir kairės buvo patupdyti du žmonės su medžiaginiais maišais ant galvų.

-Turiu viską ko prašei.- nuleidau galvą ir numečiau kuprinę ant grindų.

-Puiku,- Jis linktelėjo.- Kaip sakiau, paleisiu du įkaitus. Juos matai stalui iš šonų. Bet dėl kitų tau reikės padirbėti.

-Ko nori?- paklausiau ir pamačiau prie kitų durų vyrą, kuris netrukus priėjo ir paėmė kuprinę nuo grindų.

-Šiuo metu, į Londoną atvyko tyrėjų grupė , kuri tiria vieną bylą. Noriu, kad nueitum ten ir pakištum vieną netikrą įkaltį, taip priduodama pati save. Jeigu viskas vyks taip, kaip šį kartą, visi bus paleisti, įskaitant ir tavo sesutę.

Jaučiau kaip mano rankos nutirpsta. Negi iš tikrųjų aš privalėsiu tapti kaline dėl sesės

Netrukus į kambarį įėjo vyras ir padavė man atgal mano tašę su įkalčiu.

-Aš...- nurijau seiles ir pažvelgiau į ekraną.- Gerai. Aš tai padarysiu. Tik noriu įsitikinti, jog visi kiti gyvi.

Vyro veidą papuošė mažas šypsnis. Netrukus ekrane pasirodė kitas vaizdas. Tamsioje patalpoje buvo parklupdyti penki žmonės, su tokiais pačiais medžiaginiais maišais, kaip žmonės prieš mane.

Vaizdas pasikeitė vėl, parodydamas vyro veidą.

-Lauksiu rezultatų.

Nuleidusi galvą pažvelgiau į tašę ir padėjusi ją ant grindų priėjau prie vieno iš paleistųjų įkaitų. Nuėmusi maišą nuo galvos pamačiau Perrie. Iš jos lūpų sklido tylus kukčiojimas.

Kadangi Perrie akys buvo užrištos aš pašalinau raištį ir pakėliau galvą už smakro.

-A-ava? - ji paklausė palūžusiu balsu.

-Shhhh,- man šiuo metu nerūpėjo, jog ji vyresnė už mane kokiais dvidešimt metų.

Apėjusi ją, atrišau rankas ir padėjau atsistoti. Netrukus perėjau prie kito paleisto įkaito. Tai buvo Eleanora.

Ji neatrodė taip prastai, kaip Perrie, bet tikrai blogiau negu aš.

-Eime,- padėjau Eleanora atsistoti ir kartu su Perrie patraukėme durų link.

Paėmiau pakeliui ir tašę su įkalčiu.

-Kur eisim?- paklausė Eleanora silpnu balsu.

-Namuose nėra saugu. Jie stebi mus iš visų pusių.- sumurmėjau.- Palaukit čia ir niekur neikit. Štai ginklas.

Įspraudusi ginklą Perrie į rankas pasiverčiau vilku ir nubėgusi kiek tolėliau sukaukiau signaliniu kauksmu.

Neilgai trukus atsakė Nash. Per penkis mėnesius mes pagaliau sugalvojom, kaip susisiekti nesužinojus mano dėdėms.

Sukaukiau du kartus, pranešdama, jog reikia pagalbos. Netrukus netoliese jau girdėjosi mašinos riaumojimas.

Sugrįžusi prie vaiduoklių namo pastebėjau, jog Perrie atrodo per daug apsiblaususi.

-Perrie?- kreipiausi į ją, bet ji nereagavo.- Eleanora, kas jai?

-Iš mūsų bandė išpešti informaciją.- ji tyliai tarė.- Perrie buvo pirma, kurią pradėjo kankinti. Nežinau, ką jai tiksliai darė, bet visada ją parvesdavo be sąmonės.