Stikliniai Vilkai

4.20

Sėdėdama Conor ant kelių, klausiausi garsių telefono pypsėjimų. Mano delnai prakaitavo ir nesustojamai drebėjo. Akys buvo įsmeigtos į priešais gulintį ir pypsintį telefoną.

-Nusiramink.- Conor padėjo smakrą man ant pakaušio.- Aš su tavimi.

Sunkiai nurijusi gerklėje susikaupusį gumulą, pastebėjau, jog Ella atsiliepia į skambutį.

-Klausau?- Jos virpantis balsas pasiekė mano ausis.

-Ella,- mano balsas buvo baikštus ir nedrąsus.- Čia aš... Ava.

-Ava?- Ji giliai įkvėpė.- Čia tikrai tu?

-T-taip.- Nežinojau kaip reaguoti į jos klausimą, tad mikčiodama atsakiau paprastu "taip".

-Kaip seniai tave girdėjau.- Ji sušnabždėjo.- Kaip laikaisi?

Conor man šyptelėjo lyg sakydamas- Viskas gerai.

-Pasirodo gydytojai mane nuodijo serumu ir vėžys buvo išgalvotas.- Jausdamasi kiek drąsesnė tariau.

-O dievulėliau, dabar viskas gerai?

-Kaip ir,- nepatogiai atsidusau.

Stojo tyla.

-Aš manau, jog jau ei..- Ji ruošėsi mandagiai atsiprašiusi padėti ragelį, kai aš ją pertraukiau.

-Kodėl nustojai su manimi bendrauti? Kur buvo tavo palaikymas, kai man jo reikėjo? Po tiek kiek tau padėjau, tu man paprastai atsukai nugarą. Kaip tai suprasti, Ella?- Mano skruostais ėmė ristis ne sulaikytos ašaros.

Ella tylėjo. Išgirdau tik kaip ji giliai įkvėpė , bandydama nusiraminti.

-O kaip aš turėjau elgtis?- Ji galiausiai tarė šokiruodama mane.- Tu mane palikai su Cameron. Išvykai velnias žino kur. Tavęs nemačiau jau du metus, Ava. Tik kas savaitę galėjau išgirsti kelis žodžius. Tu praktiškai ne bendravai su manimi, Ava.

-Būčiau norėjusi, būčiau jau seniai nutraukusi mūsų ryšius, Ella.- Vidinis skausmas ir ilgesys tiesiog plėšė mane iš vidaus.- Bet aš to nenorėjau. Man tu rūpėjai, man reikėjo turėti bent vieną giminaitį, kuris palaikytų mane tada, kai negalėtų kiti. Aš leisdavau tau išsiverkti per ragelį, išklausydavau tave, iškamantinėdavau, patardavau. Bet tau to buvo ne gana?

-Taip,- Ji sukukčiojo.- Man buvo ne gana. Man reikėjo tavo tikro apkabinimo, tikrų žodžių, o ne kažkokių netikrų, kurie skambėdavo per atstumą. Ava, man reikėjo tavęs tikros.

-Aš bandžiau tau padėti kaip galėdama daugiau,bet tu mano pastangas atmetei vien dėl to, jog buvo atstumas? Turi suprasti, jog aš po netekčių norėjau pradėti naują gyvenimą. Surasti savo gyvenimo meilę. Sukurti savo naują ateitį.

-Ką manai aš bandžiau daryti?- Ella šiurkščiai nusijuokė.- Aš bandžiau kovoti už savo gyvybę. Už mūsų šeimos gerovę, ir galiausiai man pavyko. Bet žinai, kodėl gi tau turėtų rūpėti? Kurkis savo gyvenimą pati, nekreipdama į mane dėmesio kaip ir seniau.

Neturėjau ką atsakyti sugebėjau tik ašaroto ir stebėti užgesusį telefono ragelį. Bet staiga, man netikėtai, į mūsų pokalbį įsitraukė Conor.

-Klausyk,- jis kreipėsi į Ellą.- Tu neįvaizduoji kaip Ava dėl tavęs stengėsi. Kiek ašarų ji dėl tavęs liejo. Tu ne sugebėjai nei kartelį paklausti kaip ji laikosi? Kai ji pasakė apie tau apie vėžį, tu atsisakei jai padėti. Ji bandė nusižudyti, pateko į depresiją. Jai reikėjo kelių mėnesių atsistatyti savo organizmą, o tu laiminga gyvenai savo gyvenimą. Į jos gyvybę kesinosi net tris kartus. Ji turėjo stoti prieš savo buvusią meilę, dar žinomą kaip Nash, kuriam išplovė smegenis neaiškus žmogus ir privertė jį atsukti prieš Avą ginklą. Kaip tu gali vadintis sese?

-Ji-i galėjo mirti?- Ella sumikčiojo.

-Tavo žiniai taip.- Conor stipriai suspaudė mane savo glėbyje.-Pagaliau apsispręsk ar tu jos sesė, ar ne.

Stojo tyla. Laukdama Ellos atsakymo stebėjau juodą telefono ekraną.

Deja tokio nesulaukiau.

Telefonas nušvietė raudoną ekraną, rodantį, jog ji padėjo ragelį.

Mano akyse pritvinko dar daugiau ašarų ir aš lyg maža mergaitė sukukčiojusi sviedžiau telefoną per kambarį. Mano lūpas paliko skaudi rauda, kurią Conor nesėkmingai bandė nuraminti.

-Ava!- galiausiai jis nejučia suriko taip, kad net krūptelėjau.

Nutilusi ir laikydama kukčiojimą, kuris tiesiog plėšė mane iš vidaus, pažvelgiau į jį su ašaromis akyse ir sumirksėjau pabandydama jas sustabdyti.

-Ava, po velnių nusiramink.- Conor nežinia dėl ko užsiliepsnojo.- Kiek galima?

-O tu ką būtum daręs?- giliai įkvėpusi pažvelgiau į jį blizgančiomis akimis. Lažinuos jose galėjai matyti pilna skausmo.- Manęs katik išsižadėjo mano šeimos narys. Ką aš turėčiau daryti? Šokti laimės šokį ir pilti mums į taures šampaną?

-Tai būtų daug geriau nei sielvartavimas.- Jis atsistojo, taip už rankos pakeldamas ir mane.- Turi suimti save į rankas.

-Tai nėra taip lengva.- Patraukiau nosimi ir toliau leidau ašaroms plauti mano paraudusius skruostus.

-Žinau,- Jis tarė,linktelėdamas galva.- Bet turi pabandyti. Nustok verkti ir gailėti savęs.

Nuleidau galvą. Jis teisus.

-Atleisk,- Delnais nusivaliau nuo skruostų ašaras.- Šiuo metu iš tikrųjų buvau per daug suskydusi.

-Ava, tu ne taip mane supratai.- Conor pakėlė mano veidą, nestipriai kilsteldamas už smakro.- Ugh...

Jis atsidusęs suėmė mane už rankų ir sunėrė mūsų pirštus. Stebėjau jo veiksmus tylėdama. Laukiau kol jis prabils ir po gerų kelių minučių tai nutiko.

-Nenorėjau pasakyti, jog turėtum užsiverti ar tapti bejausme. Tiesiog kartais pabandyk blogame dalyke įžvelgti gerąją pusę.- Jo žodžiai privertė mane giliai susimąstyti.- Tu vis dar turi mane, mamą ir draugus, kurie tave palaikytų bet kokiu momentu.

Conor norėjo kažką tęsti, bet jis buvo nutrauktas atėjusios žinutės mano telefone.

Paėmusi nuo grindų telefoną, suvedžiau kodą ir atsidariau gautą žinutę.

"Ella:

Žinau,kad tai buvo nejaukus ir skaudus momentas... Bet ar gali atidaryti lauko duris? Čia tikrai šalta..."

Sutrikusi, padaviau Conor telefoną ir pažvelgusi pro langą įsitikinau, jog už durų kažkas stovi.

Nusileidusi laiptais žemyn, priėjau prie durų ir atrakinusi jas, stumtelėjau link savęs.

Man net nespėjus sureguoti, man į glėbį šoko Ella ir jos iškilęs pilvas suiglaudė su manuoju.