Stikliniai Vilkai

4.22

Nubėgusi žemyn laiptais, pamačiau stovinčias Anną ir Ellą, abiejas išsigandusias.

-Kas čia vyksta?- Annos rankos drebėjo.- K-kas ji? Ką ji čia daro?

-Anna, nurimk. Tai mano sesė. Prisimeni, tau apie ją pasakojau.- Priėjau prie Annos ir suėmiau jos drebančius delnus.

Turėjau nuraminti Anną, kad jos ne ištiktų panikos priepuolis, apie kuriuos sužinojome prieš mėnesį.

Anna pradėjo giliai kvėpuoti, norėdama nurimti. Ji pasirėmė rankomis į spintelę ir užsimerkusi su reguliavo kvėpavimą.

-Nusiraminai?- Švelniai paklausiau ir Annai linktelėjus, šyptelėjau.- Viskas gerai.

Apkabinusi mergaitę, įsitikinau, jog ji nusiramino. Pažvelgiau į šukes ant žemės. Mano su Ella žvilgsniai susitiko, bet netrukus ji kontaktą nutraukė, nuleisdama akis.

-Eik į kambarį, aš viską sutvarkysiu.- švelniai tariau ir pažvelgiau į Anną.

Sulaukusi, kol mergaitė išeis, pritūpiau ir pradėjau rinkti nuo grindų puodelio šukes. Ellai prireikė laiko, kad ji susiprastų ką daryti ir taip pat pradėtų jas rinkti.

Visai netrukus, šukės buvo surinktos ir aš pakišusi rankas po kranu, nusiploviau žaizdą, kurią netyčia pasidariau įsipjaudama viena iš šukių.

-Ava,- Kai išjungiau vandenį, virtuvėje esančią tylą perskrodė Ellos balsas.

-Aš klausau.- Sumurmėjau ir padėjusi rankšluostį, atsirėmiau į spintelę nugara.

Ellos POV.

Ava stovėjo priešais mane, Sunėrusi rankas ties krūtine. Jaučiausi tragiškai, dėl visko. Dėl to, kad melavau. Dėl to, kad atstūmiau ją, kai jai manęs reikėjo. Dėl to, kad ne priėmiau jos pastangų man padėti.

Pažvelgiau į Avą ir sutikusi jos paraudusias akis susivokiau. Ji neseniai verkė. Aš priverčiau ją verkti. Tai dar labiau mane privertė jaustis kaltai.

Bijodama dar sudaryti akių kontaktą nuleidau žvilgsnį ir pajutau, kaip akys sudrėksta nuo dar vienos ašarų bangos. Prasižiojusi ruošiausi ką nors pasakyti, bet nespėjus nieko ištarti, sulaikiau sesės apkabinimo.

-Atleisk.- abi vienu metu tarėm ir silpnai nusijuokėm.

-Aš tikrai atsiprašau.- Ją stipriai suspaudžiau glėbyje.

-Užtenka atsiprašymų.- Ji atsitraukusi padėjo ant mano pečių rankas.- Svarbiausia, kad esame kartu.

Šyptelėjau ir ji atsakė tuo pačiu. Buvau laiminga, jog mes galiausiai vėl susitaikiusios esame kartu.

*****

Conor POV.

Varčiau ant žemės numestus dokumentus. Perbraukęs per veidą delnais pažvelgiau į papkę, užrašytą mano vardu.

Ir ji dar nori, kad ja pasitikėčiau?

-Con?- Ji kreipėsi į mane vardo trumpiniu.- Viskas gerai?

-Kodėl tu man nesakei?- paklausiau įsmeigdamas savo žvilgsnį į ją, stovinčią priešais mane.

-Ką? Ko nesakiau?- Ji pasimetė. Gal ne taip suformulavau kiek klausimą.

-Kodėl nesakei, kad renki informaciją.- Pratrūksiu numečiau dokumentą ant grindų ir pažvelgiau į ją.-Ava, tu farė. Iš kur man žinot, kad tu neplatini šitos informacijos policijoje?

-Kodėl iš vis turėtų tau kilti tokios mintys?- Ji susiraukusi pažvelgė į mane.

Paėmiau atsitiktinį dokumentą, kuris pirmas pakliuvo po ranka ir atsiverčiau pirmą puslapį.

-Šis žmogus yra įtariamas nelegalia veikla, nepilnamečių prievartavimu prievartavimu ir keliomis žmogžudystėmis.- Perskaičiau.- Ava, žmonės paprastai taip oficialiai nerašo.

Sugniaužęs rankoje laikomus dokumentus, skaudančia širdimi pažvelgiau į ją.

-Conor, tai nėra kas tu manai.- Ji prisėdo priešais mane.- Aš tiesiog šiuos lapus, į kuriuos rašom informaciją pavogiau, kad jeigu mus tikrintų jie pamatytų, jog esu pareigūnė ir neliestų jų.

-Iš kur tu žinai, kad jie neliestų jų?- išdavystės skausmas sumažėjo, tad kreipiausi į ją.

-Kodėl mes iš vis kalbam apie tai, kas neįvyks?- Ji šyptelėjo ir paėmė mano rankas į savas.

-Atsarga gėdos nedaro, bet tiek to. Palikim šią temą ramybėje.- Mano nuotaika taip pat kiek pakilo.- Kaip tau su Ella?

-Susitaikėm. -Jos veidas tiesiog švytėjo džiugesiu.

-Kas ko atsiprašė?- Paklausiau, priversdamas ją nusijuokti.

-Abi, bet ji daugiau.- ji patraukė pečiais ir šyptelėjo.

-Aišku.- šyptelėjau, bet prisiminus, kaip Ella įsitempė, pamačius mane, šypsena tiesiog dingo nuo mano veido.

-Viskas gerai?- Ava paklausė, pamačiusi kaip mano nuotaika pasikeitė.

-Ar ji manęs bijo?- Paklausiau, pažvelgdamas tiesiai Avai į akis.

-Tereikia jai įrodyti,kad nieko nepadarysi nei man, nei jai.- Ava atsakė patraukė pečiais, lyg tai būtų paprasta.

-Ar ji patyrė smurtą nuo savo vaikino?- Atsargiai paklausiau ir mačiau, kaip Ava sugniaužė kumščius taip stipriai, kad net krumpliai pabąlo.

-Taip.- Ji nurijusi seiles tarė. Stebėjau ją tylėdamas ir laukdamas jos tęsinio.- Jo vardas buvo Cameron. Cameron Dallas.

-Žinau jį.- Pats buvau nustebęs, kad ji pažinojo jį.

-Iš kur?- Ava atrodė sutrikusi stipriau, negu tikėjausi.

-Jis gana pasaulyje populiarus kaip merginų magnetas, be to už kelių mėnesių turėtų išleisti pirmąją repo dainą.- Paaiškinau jai.

-Žinai, manau kartais man vertėtų pasidomėti įžimybėmis.- Ji susiraukusi tarė ir po kiek laiko prunkštelėjo.

Nusijuokiau jai pritardamas ir pažvelgiau į šalį, akimis užkliudydamas ant stalo gulinčią mažytę dėžutę. Ava palenkė galvą ir pažvelgė atgal, lyg ieškodama to, į ką žiūriu.

-Kas čia?- ji pamatė dėžutę ir aš pašokęs nuo grindų, pribėgau prieš ją ir įsimečiau dėžutę į kišenę.

-Nieko,- kiek nervingai nusijuokiau ir atsisukęs į ją, rankomis pasirėmiau į staliuką.

-Conor,- Jos nuotaika pasikeitė per sekundę ir ji suurzgė.- Kas toje dėžutėje?

-Nieko.- nervingai perbraukiau rankomis per plaukus.

-Conor, jeigu nori, kad tavimi pasitikėčiau, parodyk kas toje dėžutėje.- Ji vėl suurzgė.

Ji turėjo didelį kozerį prieš mane. Bet ranka pati nekilo išimti dėžutės iš kišenės ir paduoti jai. Ava apsisuko ir jau buvo piktai bepalenkianti durų rankeną, kai aš atsidusau.

-Palauk,- tariau ir galiausiai ištraukiau juodą dėžutę, bei ištiesiau ją.