[ Love Games ] H.S.

*32 dalis*

Atidarius net aiktelėjau ką pamačiau.
- Ką tu čia veiki? Kaip tu mane radai?!- surikau.

- Nagi, mažute, nesakyk, kad nepasiilgai?- paklausė.
- Kas čia buvo?- sugužėjo visi prie durų. - Kas jis toks?- paklausė Harry.
- Jis jau eina,- suurzgiau ir bandžiau uždaryt duris, bet jis iškišo savo koją.
- Nagi, negi nepasikeitei? Ar tu vis dar ta patį kalė kuri su visais duodasi?- pakėlė jis antakį. Va dabar tai aš įniršau. Aš jam trenkiau stiprų smugį į žandą, kad net veidas persikreipė.
- Dink!- sušuko Harry.
- Oj, vienas niekur neisiu,- pasakė ir griebė mano riešą.
Harry priėjęs stipriau trenkė Daniel į veidą ir mane pastūmė link visų. Aš pradėjau verkt nes prisiminiau praeitį. Perrie, Danielle, El, Sara ir Gemma mane apkabinusios guodė, o visi vaikinai aiškinosi su Daniel kuris nesiruošė niekur eit. Galiausiai jie jį išvarė. Susitarėm su kitais, kad vėliau papasakosiu istoriją apie jį. Kaip jis mane rado?
- Kas čia buvo?- paklausė Harry. Aš pakėliau akis ir jo lūpa buvo prakirsta, o krumpliai raudoni.
- O dieve!- pašokau. - Ateik sutvarkysiu,- pasakiau ir pradėjau jį temtis į vonią.
- Sėskis,- paliepiau jis atsisėdo ant vonios krašto. Aš išsitraukiau vaistinėlę. Pradėjau nuo lūpos.
- Jis tau trenkė?- paklausiau.
- Um.. taip,- pasakė. - Auč,- suinkštė.
- Atsiprašau,- nuleidau galvą.
- Viskas gerai,- šyptelėjo.
Nuvalius viską nuėjom prie visų.
- Pasakok Keite,- susiraukė Louis.
- Em.. um.. gerai,- atsidusau. - Kai man buvo maždaug 17-18 aš su juo draugavau. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet vieną kartą jis susinervino, tiksliai neatsimenu kodėl ir jis man trenkė, aš pasakiau, kad jį palieku, o jis man prigrasino, tuo pačiu ir mano šeimai. Jis neleido jo palikt, kitaip sakant. Jis ne vieną kartą prieš mane smurtavo, taip pat bandė išprievartaut. Kai pasakiau savo draugam apie tai, jis kažkaip sužinojo ir visai mokyklai paskelbė, kad aš esu kalė kuri su visais duodasi... aš galvojau, kad po šitų žodžių jis atsiknis nuo manęs... bet... jis mane po mokyklos pasigavo ir nusitempė į savo namus. Aš bandžiau priešintis, bet jis kaip visada man trenkė. Galiausiai po savaitės aš nuo jo pabėgau ir jis manęs nerado. Aš perėjau į kitą mokyklą. O dabar aš čia. O jis... jis mane rado,- sukūkčiojau.
- O dieve,- pasakė merginos ir mane apsikabino. - Shh, viskas bus gerai,- ramino mane Perrie.
Jos atsitraukė nuo manęs.
- Kur aš buvau, kai tau labiausiai manęs reikėjo,- pešė savo plaukus Louis.
- Louis, viskas gerai, tu nekaltas,- nuraminau jį.
Harry sedėjo visas pasimetęs. Po to atsistojo ir mane stipriai apkabino. Nesitikėjau jo tokio gesto. Netyčia sukūkčiojau, jis dar stipriau mane suspaudė ir pradėjo glostyt nugarą. Nusiraminau truputį.
- Tau reik pailsėt, nusiramint,- pasakė Zayn.
- Manau,- sutikau ir ištrūkau iš Harry glėbio. Apsisukau ir nuėjau į kambarį.

Po kokios valandos kažkas pasibeldė į duris. Jos lėtai prasivėrė.
- Nieko nereikia?- paklausė išsikišus garbanota galva.
- Ne nieko ačiū,- šyptelėjau. Jis linktelėjo ir jau norėjo eit. - Palauk!- sušukau.
- Mm?- pasiteiravo.
- Em... durys užrakintos?- paklausiau.
- Einu užrakinsiu,- pasakė ir nuėjo. Aš lengviau atsidusau ir nuėjau nusipraust. Nusiprausus grįžau į savo kambarį. Ir atsiguliau į lovą. Lėtai užmerkiau akis...

Ryte atsikėliau anksti. Visi vakar grįžo į savo namus. Nuėjau į apačią padaryt visiems pusryčius. Iškepiau blynų. Wow ane? Taip pat padariau kavos. Viską padėjau ant stalo. Neužilgo į virtuvę atslinko trys lavonai. Juokauju. Atėjo Louis, El ir Harry.
- Opaa!- suplojo rankomis Louis ir prisėdo.
- Labas rytas, mieloji, kaip laikais?- paklausė El.
- Ačiū, normaliau,- šyptelėjau.
- Labas rytas,- pasakė duslus rytinis Harry balsas.
- Labas,- sukikenau.
- Kas juokingo?- išsišiepė jis.
- Nieko,- pamelavau.
Visi susėdom ir pavalgėm.
- O pala, kada mes į turą važiuojam?- paklausiau.
- Penktadienį,- pasakė Harry.
- Jūs rimtai?- paspringau.
- Joo,- numykė Louis.
- Durniai, gi ryt penktadienis!- surikau.
- O šventos mano morkytės! Tiksliai!- sušuko Louis ir nubėgo į kambarį.
- Varom krautis daiktų,- pamojau ir mes su Harry irgi nubėgom į savo kambarius.

- Viskas,- prisėdau ant sofos kai jau baigiau krautis. - Varysi kartu?- paklausiau El.
- Nee,- numykė ji.
- Ohh, bus liūdna,- patempiau lūpą.
- Varom į pardę kaip paskutinę dieną,- mirktelėjo.
- Varom!- sušukau ir išsitempiau ją pro duris.

- Keitee, jau pavargau,- numykė El.
- Nu pala daar,- paprašiau.
- K...k..Keite, bė...bėgam,- sumikčiojo El.
- Ką?- atsisukau ten kur ji žiūri. O dieve.