Swindler - (I)

5.

Nusipraususi patenkinta nusišluosčiau ten buvusiu rankšluosčiu ir iš krepšio išsitraukusi kitus apatinius juos užsidėjau atsistodama prieš didelį veidrodį. Užsisvajojusi įsižiūrėjau į randus ant savo kūno ir prisiminiau kiekvieną kartą, kaip jis atsirado. Naujausias dar buvo visai neužgijęs ir man labiau pasitampius pradėdavo nesmarkiai kraujuoti. Tai buvo penkių centimetrų durtinė žaizda.

Apsivilkusi tuos pačius džinsus papurčiau galvą leisdama drėgniems plaukams užkristi ant mano veido ir susirinkusi daiktus išėjau iš vonios kambario uždarydama duris ir išjungdama šviesą. Agentas Styles sėdėjo ant sofos atsukęs man nugarą ir galėjau pastebėti, jog kažką maigo kompiuteryje, bet išgirdęs, jog pareinu, greitai užvertė nešiojamojo kompiuterio ekraną atsistodamas ir atsisukdamas į mane.

- Nežadu būti maloni, - pareiškiau pavartydama akis ir pamesdama savo daiktus prie sofos galo. Atsitiesusi perbraukiau ranka per savo plaukus ir pažvelgiau į savo basas kojas. Jaučiausi kaip kokia valkata neturinti absoliučiai nieko. Nors taip ir buvo. Buvai plika ir basa pas Jo bute neturėdama net šlepečių.

- Aš taip pat, - piktai atkirto susinerdamas rankas ant krūtinės. - Moki gaminti? - Šiurkščiai paklausė, lyg kokiame tardyme. Šis žmogus buvo labai nemalonus ir bendravimas su Juo buvo tiesiog nesveikas. Ne be reikalo Jis suknistas agentas. Uh, kaip aš nemėgstu tokių žmonių.

- Galima sakyti ir taip. Seniai tai bedariau, bet manau, jog mano įgūdžiai nedingo, - šaltai atsakiau rankomis įsiremdama į šonus. Prieš Jį stovėjau vien po liemenėle ir džinsais ir galėjau pastebėti Jo žvilgsnį ant savo kūno. Jis akivaizdžiai buvo nepatenkintas tuo, jog stoviu prieš Jį vien po liemenėle nei trupučio nesigėdydama.

- Gaminsi vakarienę, - jis pareiškė nusisukdamas nuo manęs ir kažką paimdamas nuo žemės. Susidomėjusi pažvelgiau pro Jo petį, ką Jis laiko rankose ir ten pamačiau juodos medžiagos gabalą. Tai buvo juodos spalvos maikutė ir ji akivaizdžiai buvo vyriška. - Ir apsirenk, nes mano namai, tai ne kažkokia kekšių irštva, - grubiai metė tą maikutę man į veidą ir apšalusi išsižiojau žvelgdama į vyrą, kuris stovėjo priešais mane, išsižiojusi.

- Atsiprašau?! - Šūktelėjau nerangiai suimdama tą palaidinę rankose. Greitai ją apsivilkai ir pikta lyg širšė aplėkiau sofą atsirasdama tiesiai priešais Jį. Mačiau, kaip Jo kūnas įsitempia ir supratau, jog Jis manimi šlykštisi taip pat, kaip ir aš Juo. Tarp mūsų antipatija tiesiog nežmoniško dydžio.

- Kaip girdėjai, - pasitikėdamas savimi pasakė ir aš nebe susivaldžiusi stipriai stumtelėjau Jį ir Jis su didele jėga krito į sofą susitrenkdamas galvą į jos atlošą. Pamačiusi kraują išsigandau ir rodėsi, jog širdis iššoks iš krūtinės.

Tekinom pasileidau link virtuvės ir ten suradusi rankšluostį parbėgau atgal ir drebančiomis rankomis prispaudžiau margos medžiagos skiautę prie Jo pakaušio. Jis net nejudėjo ir Jo akys buvo užmerktos. Aš Jį nužudžiau? Isterikuodama laisva ranka pradėjau ieškoti Jo pulso kakle ir vis meldžiau visų šventųjų, jog aš Jo nebūčiau nužudžiusi. Ne ne ne, aš nenoriu grįžti į kalėjimą. Tik ne dabar.

- Tik nemirk, - verkšlenau ranka stipriau prispausdama rankšluostį prie Jo pakaušio. Nebuvau pratusi kažkam gelbėti gyvybių, nes buvau ta, kuri jas atimdavo be jokio pasigailėjimo. Net nebe sugebu suskaičiuoti, kiek kulkų esu paleidusi į gyvus taikinius.

- Kažkas tuoj pridės į kelnes, - pašaipus balsas privertė mane nuleisti akis į vaikiną ir sutikau Jo žalias akis. Jis suknistai apsimetinėjo ir norėjo nesąžiningai laimėti ir taip padarė. Kvailys, mažvaikis, asilas. Šis žmogus yra tikras asilas.

- Kvailys! - Sušukau atšokdama nuo Jo ir spjovusi ant visko nulėkiau link buto durų greitai jas atrakindama. Nenorėjau su Juo būti net vienoje patalpoje ir apskritai visoje žemėje. Tokio asilo man dar neteko matyti. Kas juokauja tokiais dalykais?

- Palauk, - jis suurzgė mane vydamasis. Agentas tekinom išlėkė iš buto viena ranka laikydamas rankšluostį prie galvos, o kita laikydamasis už durų rankenos, kad ne parvistų. Jis atrodė tikrai prastai. - Moki vairuoti? - Jis paklausė man sustojus ir atsisukus į Jį. Tik dabar pastebėjau, jog stoviu basa viduryje laiptinės ir žvelgiu į Styles, kuris vos stovėjo ant savo kojų.

- Moku, - linktelėjau.

- Man reikia į ligoninę, nes sugebėjai man rimtai praskelti galvą, - jo balse girdėjosi nepasitenkinimas. Aš Jį tik pastūmiau ir specialiai nesistengiau Jam praskelti tos galvos.

- Tai ne mano darbas, - pakartojau Jo žodžius, kuriuos Jis man pasakė gal prieš gerą pusvalandį vis tik man parodžius Jam savo sužalojimus. Iškėlusi rankas jau sukausi nuo Jo, bet mane vėl sustabdė Jo įkyrus balsas.

- Jei manęs nenuveši į ligoninę, tada aš galiu mirti. Nejau tu to nori ir vėl sėsti už grotų dėl agento nužudymo? - Jo balsas skambėjo pašaipiai. Net būdamas tokioje situacijoje Jis sugeba būti tikras asilas. Šis vyras yra pats užknisančiausias asilas visoje visatoje.

- Gerai, - suurzgusi atsigręžiau vėl į Jį ir grįžau į butą apeidama Jį, bet vis tiek petimi kliudžiau Jo petį. Nepatenkinta apsiaviau savo batus ir užsivilkau striukę joje susigūždama. Nekenčiau Jo tokio manipuliuotojo. Taip, aš nusikaltėlė, bet taip pat žmogus su savo teisėmis.

- Važiuojam, - jis tarė man paduodamas automobilio raktelius. Nenoriai juos paėmiau iš Jo rankos ir ranka perbraukusi per vis dar drėgnus plaukus išėjau iš buto paskui Jį. Mums liftu nusileidus link požeminės aikštelės paspaudžiau automobilio atrakinimo mygtuką ir tiesiai priešais mus atsirakino agento automobilis.

- Gerai jautiesi? - Paklausiau atidarydama vairuotojo dureles ir įsėsdama. Agentas taip pat pasekė mano pavyzdžiu ir atsisėdęs rūpestingai prisisegė saugos diržu. Pavarčiau akis iš tokio Jo veiksmo. Ne be reikalo Jis buvo teisėsaugos dalis.

- Taip, lyg tau rūpėtų, - jis suurzgė nusisukdamas į langą ir į rankas paėmęs vartų pultelį paspaudė mygtuką atidarydamas jas. Buvau kiek sutrikusi, nes automobilį palikome lauke, bet dabar jis buvo požeminėje automobilių aikštelėje.

- Nepatikėsi, bet man rūpi, - ramiai atsakiau. Tikriausiai mano balsas pirmą kartą skambėjo natūraliai, o ne pašaipiai. Kažkodėl jaučiausi kalta dėl to, jog Jį pastūmiau. Kaltė nėra jausmas, kurį jaučiu ir jaučiausi keistai. Tikriausiai jau atpratau nuo smurto sėdėdama kalėjime. Taip, mano praeitis labai juoda, bet ir nesiruošiu dabar būti kažkam gera.

- Prisisek saugos diržą, - jis man paliepė, o aš tik piktai pašnairavau į Jį. Nebuvau mažas vaikas ir dar ne kartą nebuvau patekusi į avariją, ar sustabdyta policijos dėl tokio menkniekio. Nemėgau laikytis taisyklių. Net paauglystėje neklausydavau komendanto valandos ir bėgdavau į parką susitikti su draugais.

- Ne, - atkirtau iki dugno paspausdama greičio pedalą ir nurūkdama link artimiausios ligoninės. Pažinojau Londoną kaip penkis savo pirštus ir didžiavausi tuo. Londonas, tai mano gimtasis miestas ir nenorėčiau niekur kitur gyventi.

- Uh, kodėl tu tokia knisanti? - Styles pasipiktino pasilenkdamas link manęs ir sučiupęs saugos diržą man iš kairės perjuosė jį man per liemenį ir užsegė jį taip mane įkalindamas. Niekada suknistai nemėgau saugos diržų, nes jie mane varžydavo ir jausdavausi ne kaip jam spaudžiant mano kūną, nors šiandien taip pat buvau prisisegusi saugos diržą. Net nežinau, kodėl aš taip padariau. Pati pradedu jausti, jog mano charakteris tampa nebe toks šiurkštus. Ankščiau putodavausi dėl visko, bet dabar kai kurias smulkmenas praleisdavau pro akis.

- Aš niekam neleidžiu savęs žeminti, tad jei ruošiesi mane skūsti, tada taip ir daryk. Nežadu bėgti nuo to, ką pati pridariau. Jau ir taip per daug į šį mėšlą įvėliau ir savo artimus žmones, - tariau trumpam žvilgtelėdama į Jį.

- Pasirodo, jog ne visada esi tokia erzinanti, - galėjau Jo lūpose įžvelgti mažą šypseną ir pati nejučia nusišypsojau. Jis suknistai sugeba mane paversti gera man to net nepastebint.

Nah, toks gyvenimas ne man.

Šalala, Milda atėjo su nauja dalimi :D
Kažkas pradeda jausti kažkokį gailestį. Kaip Jums tai? :3