Swindler - (I)

13.

- Pagaliau grįžome iš tos skylės, - garsiai sudejavau vos tik įžengusi į butą ir laiminga iškėliau rankas į viršų, lyg dėkodama už tai Dievui.

- Ta skylė mano darbas, - tarė man iš paskos sekdamas Harry. Šiandien visą dieną jis su manimi buvo lyg šilkinis ir man tai keistai patiko. Man patiko jo švelnumas ir draugija. Tas bučinys tikrai viską apvertė aukštyn kojomis.

- Oj, atsiprašau, agente Styles, - kiek pašaipiai suulbėjau ir atsisukusi į jį pamerkiau jam akį. Pastebėjau, kaip vyras bando nuslėpti šypseną, bet jam tai nesisekė.

- Atleidžiu, panele Holt, - saldžiai tarė ir Harry nusiavęs batus ir nusivilkęs savo odinę striukę apėjo mane dingdamas už vonios durų.

  Likusi viena vis tiek negalėjau paslėpti šypsenos. Atsisėdusi ant suoliuko nusiaviau savo batelius ir atsitraukiau savo naujos kožos užtrauktuką. Atsistojusi nusivilkau ją ir pakabinau ant pakabos.

- Ko nori vakarienei? - Garsiai paklausiau, kad Styles išgirstų. Nebesijaučiau šiandien taip nebejaukiai, kaip vakar ir tai buvo didelis pliusas.

- Mėsos! - Lyg koks laukinis suklykė priversdamas mane garsiai nusikvatoti. Šiandien jam prasitariau, jog esu vegetarė, tad dabar jis kalba tik apie mėsą taip mane erzindamas.

- Aš tau jau sakiau ir pakartosiu dar kartą: prie tavo mėsos nekišiu pirštų, - tariau įeidama į virtuvę ir susirišusi plaukus į aukštą kuodą nusiploviau rankas.

- O aš prie tavo brokolių, - atsikirto išeidamas iš vonios kambario ir jis įėjo į virtuvę. Galėjau jausti jo kūną arti savojo, bet trinties nebuvo.

- Tai ką gaminam, kad tiktų tau ir man? - Pasiteiravau atsisukdama į jį ir man teko pakelti galvą, kad galėčiau pažvelgti į jo smaragdines akis.

- Gal užsisakom picą į namus? - Pasiūlė nusišypsodamas ir tik dabar sugebėjau atskleisti dėmesį į duobutes jo skruostuose. Šis vyras buvo lyg tikras Apolonas. Jo kūnas, veido bruožai buvo nuostabūs. Išvaizda jis buvo tobulas, bet to pačio negalėčiau pasakyti apie jo charakterį.

- Galim, - maloniai šyptelėjat ir kiek pasimečiau pajutusi jo ranką apsivejant mano liemenį. Sutrikusi pažvelgiau į jo akis ir tikriausiai pirmą kartą gyvenime akyse mačiau tokį šiltumą. Jo glėbyje jaučiausi lyg namie. Žinojau, jog tai blogai. Labai blogai, bet nesitraukiau.

- Užsakysiu tau be mėsos, - švelniai tarė ir laisva ranka iš kišenės išsitraukė savo mobilųjį telefoną. Jis greitai sumaigė artimiausios picerijos numerį ir jau laikė telefoną prispaustą prie ausies.

  Pasinaudojusi proga mitriai išnirau iš jo glėbio ir iš karto užkaičiau vandenį arbatai. Iš viršutinės spintelės išėmiau du puodelius ir į juos įdėjau po pakelį vaisinės arbatos ir po du šaukštelius cukraus.

- Gerai, lauksiu, - sumurmėjo į ragelį ir atitraukęs telefoną nuo ausies įsikišo jį į kišenę. Vėl susitikus mūsų žvilgsniams nepajėgiau nuslėpti savo plačios šypsenos.

- Kodėl tu taip manęs nebekenti? - Staiga pasiryžusi paklausiau jo klausimo, kuris vėl viską gali grąžinti į senas vėžes. Norėjau žinoti jo elgesio priežastį, kad ir kokia ji būtų.

- Tikrai nori tai žinoti? - Jis paklausė ir visas linksmumas išgaravo iš jo veido.

- Taip, - menkai linktelėjau, bet balsas skambėjo tvirtai. Bijojau jo atsakymo, bet jau kelio atgal nebėra.

- Kažkada buvau toks, kaip tu, - Styles tarė žvelgdamas tiesiai man į akis. Pirmiausia išgirdusi tokią naujieną sutrikau, bet po to lyg iš kokio transo atsibudau.

- Nusikaltėlis? - Susiraukdama paklausiau.

- Aš buvau prievartautojas ir sadistas, - Harry lyg niekur nieko pasakė ir man net keliai sulinko tai išgirdus. Lyg koks maišas sukritau ant kėdės ir tikrai negalėjau patikėti tuo, kad jis kažkada buvo net dar baisesnis už mane.

- Kaip..., - bandžiau rasti tinkamą atsakymą, bet mano galva buvo tuščia.

- Iš pradžių tau jaučiau milžinišką antipatiją, nes visą tą laiką iki tavęs aš nekenčiau nusikaltėlių, nes tu privertei grįžti dalį senojo manęs ir ta antipatija dingo. Dabar esu ant ribos tik tavo dėka, - jis paaiškino atsisėsdamas ant kėdės priešais mane ir pajaučiau jo vieną delną ant savo kelio.

- Bet kodėl tu nekenti nusikaltėlių? - Paklausiau pakeldama akis į jį ir sumirksėjau. Ne, aš tikrai nebijojau jo, nes savo gyvenime ne vieną tokią personą buvau sutikusi. Aš tik niekaip negalėjau suvokti, kaip šis gerietis faras kažkada galėjo būti sadistas.

- Aš šlykščiuosi savimi, todėl taip pat šlykščiuosi ir visais kitais nusikaltėliais, - dabar Harry balsas buvo tylus ir mačiau, kaip jis kankinasi. Mačiau jo skausmą žaliose jo akyse.

- Tu galvoji, jog man lengviau? - Lyg ir nusijuokdama paklausiau. - Aš taip pat nesididžiuoju savo darbais, - pripažinau ranka perbraukdama per savo plaukus ir tada tą pačią ranką uždėjau ant Harry rankos, kuri ilsėjosi ant mano kelio.

- Todėl ir pasirinkau tave, - jis tarė pro blakstienas pažvelgdamas į mane.

- Kaip suprast? - Susiraukusi pašnairavau į vaikiną ir tik tada lyg ir supratau apie ką eina kalba.

- Aš tave pasirinkau ištraukdamas iš kalėjimo, - tyliai tarė, lyg kas nor dar galėtų tai išgirsti be manęs. - Žinojau, jog po tos kietosios Claire priedanga slepiasi bejėgė būtybė.

- Tai tai buvo tavo planas? Rasti tokią, kaip tu pats?

- Ne. Taip tiesiog gavosi savaime, - švelniai tarė ir tada kaip tik tą akimirką užvirė vanduo arbatai. Harry pirmasis pakilo iš savo vietos ir paėmęs arbatinuką nuo viryklės įpylė vandens į puodelius.

- Niekada net nebūčiau pagalvojusi, jog tas kietasis faras kažkada galėjo būti baisesnis už mane, - atsidusdama tariau rankomis perbraukdama per savo veidą ir taip pat pakilau nuo kėdės atsistodama šalia Harry.

- Kaip tu slepiesi po kietosios Claire kauke, tol aš slapstausi už kieto faro kaukės, - Styles pridūrė arbatinuką padėdamas į vietą ir visu kūnu atsisuko į mane. - Tu buvai vienintelė, kuriai galėjau atsiskleisti, nes niekas kitas manęs nebūtų supratęs, - švelniai tarė Harry.

- O aš galvojau, jog tu niekam nenori atsiverti, - sukikenau nuo spintelės paimdama vieną puodelį arbatos ir nusinešiau jį į svetainę ir puodelį padėjau ant stiklinio stalelio priešais plazminį televizorių.

- Tai tebuvo ta kieto faro kaukė, - tarė agentas taip pat ateidamas paskui mane ir pastatęs savo arbatos puodelį šalia manojo atsisėdo ant sofos ir įjungė televizorių įjungdamas filmų kanalą.

- O tu kada nors esi sėdėjęs kalėjime? - Susidomėjusi paklausiau.

- Taip, bet neilgam, nes mane iš ten ištraukė panašiai kaip aš tave, - tyliai sumurmėjo pažvelgdamas man į akis, kai atsisėdau šalia jo.

- Man teko toje skylėje sėdėti metus, bet oj kiek aš ten daug patyriau, - sudejavau prisimindama kiekvieną savo randą ant kūno, kuriuos turiu iš kalėjimo.

- Papasakok man, - paprašė savo ranką permesdamas per mano pečius ir aš beveik atsidūriau jo šiltame ir maloniame glėbyje.

- Ten manęs vos nepadūrė ir trys apsauginiai vos manęs neišprievartavo, - sumurmėjau savo galvą padėdama ant jo peties ir prisiminusi tai sunkiai atsidusau. - Kartais noriu, jog viskas dabar būtų tai, kaip prieš mano tėvų mirtį, - sumurmėjau ir garsus durų skambutis privertė mane krūptelėti.

- Pica jau čia, - pranešė agentas pakildamas nuo sofos ir nuėjo link durų.

  Likau sėdėti viena. Jaučiausi pasimetusi ir... net nežinau kaip tai apibūdinti. Man patiko, jog su Styles aš galiu būti tikroji aš, kad ir kaip kartais tos tikrosios savęs nekęsčiau.