Swindler - (I)

22.

Vos tik Harry užmigo aš iš karto tyliai išsliūkinau iš buto ir atsidūrusi lauke įsėdau į pirmą pasitaikiusį taksi ir vairuotojui pasakiau savo tikslo adresą.

Aš buvau pilnai pasiryžusi grįžti į savo ankstesnius darbelius.

Ilgai važiuoti neteko ir vairuotojui sumokėjusi išlipau iš automobilio ir patraukiau link galinių pastato durų. Atvykau į gan paprastą daugiabučių rajoną, kur turėjo gyventi Ty. Taip, mieliau būčiau vykusi pas Ky, bet dabar jį mažiausiai norėjau matyti po to, kas nutiko Londono centrinėje aikštėje.

Priėjusi metalines kopėčias pradėjau jomis kopti iki viršutinio aukšto ir kai jau buvau įpusėjusi kelią iš už kelnių juosmens išsitraukiau agento ginklą. Na, savo neturėjau, tas teko pasiskolinti jo ginklą ir man net nerūpėjo, jog jis priklauso FTB ir kad už tai galiu sulaukti nemalonumų.

Užlipusi į patį viršų giliai įkvėpiau ir prisiglaudusi prie sienos paslapčia pažvelgiau pro langą, kur matėsi kitame kambaryje šviečianti šviesa. Jau ruošiausi kuo tyliau atidaryti balkono duris, bet man tai sutrukdė prie mano galvos prisiglaudęs šalto metalo ginklas. Sustingau lyg statula ir net pamiršau, kaip reikia kvėpuoti, nes jau tikrai senai nebejaučiau tokios rizikos.

- Dar bent suknistas judesys ir tapsi lavonu, - sušnypštė Ty. Jo balsą atpažinčiau bet kur.

- Tai aš, - kiek lengviau atsikvėpusi tariau.

- Žinau, jog tai tu, - šaltai tarė ir man toks jo balso tonas nepatiko.

- Žinau, kad tu ant manęs pyksti, bet paklausyk, - norėjau aiškintis, bet man tai sutrukdė smūgis į veidą, nuo kurio man apsvaigo galva.

- Tu suknistai mus išdavei, - sušnypštė jis skaudžiai suėmęs mane už plaukų ir taip savo veidą laikė prie pat savojo.

- Tai nebuvo mano pasirinkimas, - tyliai tariau ir už tai susilaukiau dar vieno smūgio, tik šį kartą stipresnio ir jo dėka vos nepraradau sąmonės.

- Tu galėjai jiems sutrukdyti ir atėjusi pas mus pasakyti, jog jie planuoja susemti Rebecą! – Sušuko man į veidą ir stipriau timptelėjo mane už plaukų.

- Jie tai nuo manęs slėpė! – Dabar jau ir aš pratrūkau ir įniršusi atšokau nuo Ty taip jo rankoje palikdama kuokštą savo plaukų, kurie dabar man mažiausiai rūpėjo. Dabar man svarbiausia buvo jam įrodyti, jog aš tikrai esu pasiryžusi išpirkti savo klaidą. – Aš esu pasiruošusi atitaisyti visą tai, - tariau jau kiek aprimusi.

- Ką?

- Mes ištrauksime mano seserį iš kalėjimo ir vietoj jos ten grįšiu pati, - bejausmiu balsu tariau. Jau buvo senai metas niekam neberodyti savo jausmų ir elgtis neutraliai.

- Tu rimtai esi tam pasiruošusi? – Susiraukęs manęs paklausė Bagdon ir man kiek nepatiko jo toks nustebimas. Nejau jis manė, jog man tikrai nerūpi sesuo?

- Gėda, Ty, jog taip mane nuvertinai, - tariau palinguodama galva. – Juk šitiek metų mes buvome kartu lyg viena šeima ir dabar taip drįsai pagalvoti apie mane, jog man nerūpi mano pačios sesuo? Tau tikrai turėtų būti gėda, - paskutinį sakinį tariau žvelgdama tiesiai vaikinui į akis ir žinojau, jog tokiu būdu tikrai palaušiu jį.

- Ky man sakė, jog tu labai pasikeitei per tuos metus, - ramiai prasitarė Ty ir dėl tokio jo pareiškimo pavarčiau akis.

- Pasikeičiau, bet man brangūs žmonės liko tie patys. Sesuo ir jūs man esate vieninteliai brangūs žmonės, kuriuos aš turiu šiame pasaulyje, - tyliai kalbėjau ir net nežinau kodėl, bet pati pravirkau. Tai buvo tikriausiai pirmas kartas, kai Ty mane meto verkiančią, tad aš iš karto pajaučiau jo rankas apsivejančias mano liemenį ir jo krūtinę prie savo skruosto. Man to dabar kaip niekad reikėjo.

- Atsiprašau, jog taip galėjau iš vis pagalvoti, - tyliai atsiprašė vyras glausdamas mane prie savo tvirtos krūtinės.

- Padėsi man? – Vildamasi paklausiau pakėlusi galvą ir pažvelgusi į jo dideles akis. Be jo pagalbos negalėčiau iš ten ištraukti sesers, ir dar tikriausiai tada į vieną kamerą uždarytų mus abi.

- Žinoma. Visa Bridž gauja yra pasiruošusi vėl paklusti tau, - tarė nusišypsodamas ir man patiko tai girdėti. Man patiko vien ta mintis, jog vėl turiu valdžią savo aplinkoje ir svarbiausia savo gaujoje.

- Ky tikriausiai manęs nekenčia, - atsidusdama sumurmėjau prisiminusi jo brolį dvynį.

- Ne. Tiesiog jam buvo šokas, kai tu pareiškei, jog nebenori tų pačių santykių, kaip prieš tau patenkant į kalėjimą, - paaiškino.

Po to stovėjome tyloje, kuri mane ramino. Ty man buvo kaip brolis ir tai ne esmė, jog aš jo net nepažįstu nuo pat savo gimimo. Jis tiesiog su savo broliu sugebėjo taip priartėti prie manęs, kad dabar jie man net svarbesni už savo pačios gyvybę.

- Žinau, jog nenusipelniau to, bet ačiū tau už viską, - padėkojau atsitraukdama nuo jo ir labiau susisiaučiau į savo kožą.

- Nedėkok. Tai aš tau turiu dėkoti, jog vis dar esi su mumis, nors turėjai puikią progą tapti tokia, kokia ir turėtum būti, - tarė vienas iš Bagdon'ų.

- Palieku tau rūpintis savo gauja, kol aš grįšiu ir tada aš grįšiu ne viena. Aš grįšiu su Nina, - sumurmėjau nusišypsodama savo kalėjimo draugę. Taip, aš tikrai jos nežadu išėjusi į laisvę palikti.

- Kas ta Nina? – Susiraukęs paklausė Ty.

- Nuostabi mergina, kuri man padėjo neišprotėti toje velnio skylėje, - sukikenau ranka perbraukdama per savo šviesius plaukus. – Ji nėra tokia, kaip mes, bet taip pat susidūrusi su žudymu, - prasitariau ir prisiminusi, dėl ko ji ten sėdi sukikenau.

- Tikiuosi, jog nebus kokia sadistė, - garsiai nusijuokė ir tada man prieš akis iškilo Harry veidas. Buvau ant tiek ant jo supykusi, kad net visai pamiršau, jog jis suknistas sadistas ir prievartautojas, kuris tik ir mėgaujasi kitų žmonių skausmu.

- Ne, ji ne sadistė, - patikinau jį papurtydama galvą.

- Tada gerai. Gal nori užeiti? – Pasiūlė Ty ir man linktelėjus jis atidarė savo buto balkono duris ir įleido mane į vidų, kur iš karto pajaučiau šilumą. Įžengusi į svetainę iš karto atsisėdau ant tamsios sofos ir užsikėlusi vieną koją ant kitos pakėliau galvą pažvelgdama į Ty.

- Sugalvok visą planą, nes tu tai moki geriausiai, - paliepiau jam ir jam linktelėjus pergalingai nusišypsojau, nes supratau, jog jau turiu jo pasitikėjimą, kurio man dabar reikėjo labiausiai.

- Gal nori kavos? – Pasiteiravo atsidusęs.

- Noriu, - švelnia tariau ir jam pasišalinus iš svetainės atlošiau galvą į sofos atkaltę ir užsimerkiau. Jaučiausi lyg vaikas laužantis taisykles, nors man tai ankščiau būdavo įprasta. Iš ties nelabai norėjau vėl grįžti į mafiją, nes nebenorėjau žudyti, o mafijoje be to neįmanoma apsieiti. Jei būdamas mafijoje nežudysi, tada visi tik ir kėsinsis į tave ir tu tiesiog būsi silpnoji vieta gaujoje.

Taip begulėdama supratau dar vieną dalyką. Supratau, jog aš suknistai nebegaliu nebegalvoti apie agentą Styles. Man jo reikia ir aš beviltiška prieš tai, kas vyksta mano širdyje. Aš beviltiškai pradedu jam kažką jausti stipresnio ir bijau, jog tai gali būti ta banalioji meilė, apie kurią esu daug girdėjusi, bet taip jos ir man dar neteko pajusti.

Sveikos :)

Atsiprašau, jog dalį gaunate tik dabar, bet taip jau gavosi, kad per savaitgalį taip ir neturėjau progos prisėsti prie kompiuterio ir parašyti naujos dalies.

Norėčiau nuomonių, nors vargu ar aš jų sulauksiu :(

Iki pirmojo sezono pabaigos liko vos trys dalys, nors planuoju dvi paskutines sukelti į vieną, tad dar tai neaišku. Bus matyt tada, kai jau rašysiu. So, prašom išsakyti savo nuomonę, apie šią dalį ir gal net per šią savaitę sulauksite ir šio sezono pabaigos :)