Samara Meison turi viską, ko tik gali norėti paaugliai. Tačiau jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, po avarijos. Mergina praranda visus prisiminimus. Dabar ji bando susivokti kas įvyko praeityje. Deja, tam visiškai nepadeda jos įbrolis Erikas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Vos ne vos praplėšiau savo apsunkusias akis. Aplink mane baltavo sienos ir kaip mat susivokiau, kad esu ligoninėje. Sudrebėjau, kai išgirdau aparatų pypsėjimas. Kas atsitiko? Kodėl aš čia? Giliai įkvėpiau ir vėl užmerkiau akis, kad bandyčiau ką nors prisiminti, tačiau galvoje buvo tuštuma. Nieko tik aklina tamsa. Neprisiminiau nič nieko. Netgi nesuvokiau kas esu. Jokio vardo. Nieko. Tik tuštuma. Tai privertė mane sudrebėti. Man pradėjo spausti gerklę, o akyse kauptis ašaros. Kaip galiu nieko neprisiminti? Kaip taip gali būti? Nesusilaikiau ir mano skruostais nusirito ašaros. Kūną sukaustė baimė. Staiga nieko nelaukusi atsisėdau lovoje ir mano kūnu perėjo neapsakomas skausmas. Labiausiai maudė pilvą. Sucypiau iš to skausmo ir tą akimirką prasivėrė palatos durys.
Net nepajutau, kaip išplėčiau akis. Į palatą įėjo maždaug keturiasdešimties moteris, kuri atrodė labai sunerimusi. Jos veidą vagojo kelios raukšlės, rudi, trumpi plaukai buvo susivėlę, mėlynos akys išsigandusios, veidas papilkėjęs. Taip pat ji buvo gan sulysusi. Buvo galima pasakyti, kad ji buvo nevalgiusi kelias dienas. Arba valgė. Tik labai mažai. Jos veidą iškreipė palengvėjimas, kai ji pamatė, kad sėdžiu lovoje. Ji pribėgo prie manęs ir rankomis suėmė mano veidą. Jutau, kaip jos akys tyrinėja mano veidą. O maniškės baikščiai žvelgė į jos. Iš jos elgesio sprendžiu, kad ji man yra brangi, tačiau aš jos nepamenu. Nė kiek. Atrodė, kad pirmą kartą žvelgčiau į jos veidą ir į jį bežvelgdama nepajusčiau nieko. Ji jau norėjo mane apkabinti, tačiau aš atsitraukiau. Moteris kaip mat dar labiau sutriko, o gal ir nusiminė.
- Samara, viskas gerai. Žinau, kad tu sutrikusi, tačiau viskas bus gerai, – tarė ir prisėdo prie lovos – Kaip jautiesi?
Vis dar stebeilijausi į ją nieko nesuvokiančiu žvilgsniu. Ji tikriausiai mano mama ir ji nerimauja dėl manęs. Puikiai suvokiau, kad turiu ką nors jai pasakyti. Papasakoti apie tą tamsą ir nežinomybę, kuri mane žudė. Tačiau mano burna išdžiuvo ir nesugebėjau pratarti nė žodžio. Giliai įkvėpiau slogaus oro ir mano žvilgsnis nukrypo į mano rankas, kurios buvo nusėtos mėlynėmis. Regis čia jau prabuvau gan ilgą laiką. Bet dėl ko? Kas nutiko? Po akimirkos spoksojimo pažvelgiau į moterį, kuri dar labiau nusiminė.
- Nežinau, – lėtai ištariau ir nustebau, kad mano balsas skamba taip kimiai – Man skauda visą kūną. Ir be to kas jūs? Kas aš? Kodėl aš čia? – staiga nutilau, kai suvokiau, kad per daug klausinėju.
Moters veidas suakmenėjo. Ji randa užsidengė burną. Mačiau, kaip jos akyse kaupėsi ašaros. Tą akimirką pasijaučiau, kaip sudaužyta. Juk pagal viską nieko nepasakiau. Tik uždaviau kelis klausimus, kurie buvo ant liežuvio galo. Tačiau moterį labai įžeidžiau. Nors gal ji labiau nusiminė. Nežinau. Nejučiomis paliečiau jos kitą ranką, o ji krūptelėjo. Aš laukiau atsakymo. Juk ji turėtų man paaiškinti kas čia vyksta.
- Aš Lorena Meison, – tarė, o aš vyptelėjau – Tavo mama. Tu esi Samara Meison. Tu pakliuvai į avariją prieš mėnesį. Gydytojai jau galvojo, kad mirsi ir jau norėjo atjungti aparatus, bet mes su tėvu nepraradom vilties. Tu pagaliau pabudai. Nors ir praradai atmintį, – pabaigoje jos balsas užlūžo – Viskas bus gerai. Tu viską prisiminsi ir galėsi gyventi normalų gyvenimą.
Avarija. Pakliuvau į avariją, per kurią vos nemiriau. Staiga visai netikėtai prisiminiau klyksmą ir skausmą, kuris perėjo per mano kūną. Tą stiklo šukių smigimą į mano kūną. Automatiškai sumirksėjau. Kažką prisiminiau. Tas skausmas tik dar labiau patvirtino apie avariją. Prikandau lūpą. Mano gyvenimas primena kvailą meksikietišką serialą. Mergina pakliuvo į avariją ir pabudusi nieko nepamena. Ji jaučiasi vieniša ir sugniuždyta kaip niekada. Atsidusau ir nubraukiau užkritusius, rudus plaukus nuo kaktos. Nejaugi ir seniau mano gyvenimas priminė nesibaigiančias dramas?
- Tai kur tėtis? – paklausiau – Ir kada mane išleis? Papasakok daugiau apie tą avariją ir visa kita... – paprašiau tyliu balsu ir atsirėmiau į pagalves. Norėjau sužinoti apie praeitį kaip niekad anksčiau.
- Mes išsiskyrę, Samara. Tavo tėvas jau vedęs kitą ir turi dukrytę, – ji liūdnai vyptelėjo – Taip pat aš sukūriau naują šeimą. Turi įbrolį. Erikas su Saimonu greitai atvyks. O dabar pailsėk. Tuoj pakviesiu gydytoją, – tai tarusi ji pabučiavo mano kaktą ir išskubėjo iš palatos.
Mano tėvai išsiskyrę. Tėtis turi kitą šeimą. Mama taip pat sukūrė kitą. Turiu įbrolį Eriką. O gal ir Saimoną. Dabar tikrai nežinau. Galvojau, kad tie vardai leis man prisiminti nors kokią nors detalę, tačiau mintyse buvo tik juoduma. Nieko daugiau. Jokios šviesos. Atsidusau ir ir krūptelėjau, kai į palatą įėjo gydytoja, kuri mane greit apžiūrėjo. Man pasirodo buvo sutrenkta galva dėl to ir man buvo koma ir dėl to mano mintyse tebuvo tik tuštuma. Man dar reikės čia pabūti kelias dienas ir tada galėsiu grįžti namo. Grįžti į seną gyvenimą. Tiesą pasakius ir norėjau ir nenorėjau. Bijojau, kad galiu nepritapti ir neprisileisti brangių žmonių. Kas jeigu mano atmintis negrįš? Jeigu visada jausiuosi tokia svetima? Tačiau norėjau ir kuo greičiau grįžti į seną gyvenimą. Galbūt tada nesijausiu tokia vieniša ir artimi žmonės man padės?
Su tokiomis mintimis atsiguliau ir užmerkiau akis. Nors ir nieko neveikiau, tačiau jaučiausi pavargusi. Nusivariusi nuo kojų, nors ir nebuvau pakilusi iš patalo. Giliai įkvėpiau ir susisukau į kamuoliuką. Staiga visai netikėtai išgirdau, kaip prasiveria durys, o aš kaip mat atplėšiau akis ir atsisėdau lovoje. Prie manęs priėjo rudaplaukis vaikinas, žaliomis, kaip katino akimis. Jis vilkėjo juodą, odinę striukę. Jis buvo aukštas ir atrodė savim pasitikintis. Suraukiau kaktą. Kas jis toks? Netikėtai vaikinas pašaipiai šyptelėjo, parodydamas savo baltus dantis, o aš sudrebėjau. Mane gąsdino nuo jo sklindantis pavojus ir šaltis. Jis blogas. Labai blogas. Vaikinas pasilenkė prie manęs, o aš jutau, kaip trankosi mano širdis.
- Sveika sugrįžus, Samara, - pratarė, o aš sudrebėjau – Manęs juk aišku nepameni, tiesa? – jo balse atsispindėjo pašaipa. Išsigandusi išpūčiau akis ir papurčiau galvą. Neturėjau žalio supratimo kas jis toks.
- Gerai. Tau tereikia žinoti, kad esu pats didžiausias tavo košmaras. Netgi džiaugiuosi, kad tu patekai į tą avariją. Gal galėjai ir numirti, bet gaila likai gyva.
- Kodėl taip manęs nekenti? – paklausiau trūkinėjančiu balsu.
- O todėl, sesute, kad tu sugriovei mano gyvenimą. Dabar aš sugriausiu tavąjį – mirktelėjo man, o aš išpūčiau akis.
Tai jis mano įbrolis? Erikas. Jutau, kaip trankosi mano širdis. Kažką padariau savo būsimam įbroliui. Tik nesuvokiu ką. Tikriausiai ir aš jo nekenčiau, kaip ir jis manęs. Vaikinas dar kartą nusivaipė ir paliko mane vieną su milijonų klausimų ir nė vieno atsakymo. Ką aš tokio jam padariau?
