Vaikščiojanti katastrofa

14

Gražiausia.

Visa drebėjau, kol pirštinėta ranka buvo užspraudusi mano burną. Suklykiau į delną ir bandžiau spardytis, kai nepažįstamasis pradėjo mane kažkur temptis. Tačiau, mano pastangos buvo bevaisės, kad ir kaip nekeista bebūtų. Buvau per daug silpna, kad sugebėčiau išsisukti iš to vaikino ar vyro gniaužtų. Man linko keliai ir norėjosi visą laiką klykti, tačiau klyksmas taip ir liko mano burnoje. Neišgirstas. Staiga cyptelėjau, kai man suspaudė riešą. Po kelių akimirkų buvau nutempta į sandėliuką. Vaikinas mane paleido, o aš visa drebėdama iš tos baimės atsirėmiau į sieną. Nors sandėliuke buvo tamsu, tačiau vis tiek sugebėjau įžiūrėti, kad tai Dynas. Nuo to tik dar labiau išsigandau. Jis tikras pamišėlis ir aš bijau jo kaip kokio velnio. Nežinia ką jis gali man padaryti.

- Kodėl visa tai darot? – paklausiau tyliu balseliu ir sudrebėjau dėl savo silpnumo. Dynas tik nusivaipė.

- Ne tau suprasti, mažute. Galbūt mes turim nebaigtų reikalų, kuriuos reikia nedelsiant sutvarkyti, - išsiviepė, o aš sulaikiau kvapą.

Jau žiojausi prieštarauti, tačiau sandėliuko durys prasivėrė ir pro jas įėjo nepažįstamas vaikinas, kuris atvedė... Santaną? Negaliu patikėti. Ką ji čia veikia po galais? Mano veidą iškreipė dar didesnis šokas, o širdis dar labiau tranksėi, vien žiūrint į merginą, kurios veidas buvo papilkėjęs nuo to verkimo. Jos burna buvo užklijuota su lipnia juosta. Vaikinas pasodino Santaną ant dėžių, o aš negalėjau pajudėti. Baimė sustingdė visą kūną, o kojos regis įaugo į žemę. Staiga Dynas priėjo prie manęs ir pirštų galiukais nubraukė užkritusias sruogas nuo kaktos.Sudrebėjau nuo to šalčio, sklindančio sklindančio nuo jo.

- Dynai, Erikas neapsiramina. Nudėti jį? – staiga paklausė į sandėliuką įsiveržęs dar vienas vaikinas, o aš prikandau lūpą.

- Prašau. Nieko jam nedaryk, - sucypiau silpnu balseliu, - Maldauju. Padarysiu viską ko tik reikia...

Krūptelėjau, kai Dynas gudriai išsiviepė. Jeigu jie sužeis Eriką aš... Bet apie ką aš. Juk turėčiau jo nekęsti visa širdimi ir turėčiau leisti Dynui nudėti jį. Erikas sužlugdė mano gyvenimą. Visada žemina prieš visus ir elgiasi kaip su kokia šiukšle. Neturėčiau gelbėti jo kailio. Nors kartą jis turi atsakyti už savo klaidas. Pats kaltas dėl savo klaidų ir dėl visos šitos nesąmonės. Staiga man į galvą įlindo tas jo apkabinimas motelyje. Tada jaučiausi tikrai gerai, būdama jo glėbyje. Visos bėdos išgaravo, kaip dūmas. Viskas kas buvo bloga dingo ir aš jaučiausi pagaliau grįžusi namo. Be to dar jo noras mane apsaugoti prieš kelias minutes. Visa tai privertė mane jaustis šiek tiek geriau. Staiga visai netikėtai Dynas išsitraukė kelias tabletes ir jas atkišo man.

- Nieko jam nedarykit. Palikit gyvą, - paliepė, o aš lengviau atsikvėpiau, - Tačiau, už tai noriu, kad išgertum šituos, - jis įgrūdo dvi tabletes man į delną. Išpūčiau akis.

- Kas tai? Aš jų negeresiu, - piktu balsu ištariau, tačiau Dynas tik nusikvatojo ir tvirtai suėmęs mano pečius pasodino ant dėžių prie Santanos.

- Galiu bet kada persigalvoti, - ištarė žiūrėdamas man tiesiai į akis, - Jeigu nori jį išgelbėti, sugerk. Ir be to čia ekstazi, - staiga jo balsas pasidarė malonus, tačiau aš tik suspaudžiau baltas tabletes savo rankoje, - Vieną dabar, kitą vėliau. Kad tik įgautum drąsos.

Staiga vienas vaikinas ištiesė man buteliuką su vandeniu. Gražu. Tiesiog tobula. Jutau, kaip gerklėje susikaupia gniužulas, o burnoje seilės. Ar verta šitaip aukotis dėl Eriko? Čia juk narkotikai, tapsiu priklausoma. Man tablečių reiks kaip oro. Dėl jų tikriausiai pulsiu į depresiją ir bala žino kas dar nutiks. Ar tikrai verta? Pažvelgiau į tabletes, kurios nekaltai ilsėjosi mano delne. Įdėmiai jas apžiūrėjau. Atrodo nepavojingos. Lyg kokie vaistai, nuo kurios nors ligos. Tačiau šie vaistai nepadės, o tik pavers dar didesniu ligoniu. Ar tikrai verta šitaip aukotis dėl žmogaus, kuris sugadino mano gyvenimą? Tačiau, tas žmogus man rūpi. Tikrai rūpi, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Galbūt man jis patinka ir galbūt jam jaučiu kai ką daugiau, negu tik simpatijas. Galbūt anksčiau tarp mūsų tikrai kažkas vyko ir tai tik dar labiau verčia norėti aukotis. Jeigu neišgersiu – Erikas nukentės.