Vaikščiojanti katastrofa

24

- Ką čia darai? – paklausiau drebančiu balsu, o mano ausis pasiekė tik pašaipus kvatojimasis.

Niekaip negalėjau patikėti, kad jis čia. Tikriausiai vėl įlipo pro langą niekieno nepastebėtas. O tai tikrai buvo keista, nes juk visi namie. Bet kurią akimirką čia gali ateiti Erikas. Nors ir sutrikęs dėl to bučinio, bet vis vien. Kas žino, ko jam gali prisireikti kambaryje. Mintyse tyliai meldžiau dangaus, kad jis čia ateitų ir išmestų Tonį. Jeigu tai nutiks aš padarysiu bet ką. Kalbėsiu maldas ryte, vakare, sekmadieniais eisiu į bažnyčią. Prižadu. Tik tegul kas nors įeina į šį kambarį. Maldauju. Puikiai suvokiau, kaip tai atrodo apgailėtina, tačiau neturėjau kitos išeities. Paklaikusiu žvilgsniu pažvelgiau į Tonio veidą, kuriame žaidė nepriekaištinga šypsenėlė. Vaikinas šypsodamasis priėjo prie durų ir jas užrakino.

Visas kraujas sustingo mano venose ir aš išūčiau akis.

- Atėjau pas savo merginą, - atsakė su šypsena veide, nuo kuriuos man norėjosi klykti iš to siaubo, - Pirma vakaro dalis buvo tragiška, bet kita bus tiesiog tobula.

- Aš nesu tavo mergina, - atkirtau, taip pablogindama padėtį, bet man nerūpėjo, - Ne, nebus. Visas šis vakaras tikra katastrofa, - pareiškiau ir staiga sudrebėjau, prisiminusį bučinį.

To Toniui pakako. Jo veide atsirado susierzinimas ir ji priėjęs prie manęs grubiai čiupo mano ranką. Sucypiau, kai jo nagai susmigo man į odą. Po akimirkos aiktelėjau, kai buvau priremta prie sienos. Dabar jau bijojau, kaip niekad nesu bijojusi. Ką jis man padarys? Ko jis nori iš manęs? Tik tokios mintys tesisuko mano galvoje. Atrodė, kad galvoje atsirado bičių avilys ir jos visos dūzgia vienu metu. Sudrebėjau, kai vaikinas prikišo savo didelį delną man prie burnos. Kad nerėkčiau. Jaučiau kaip baladojasi mano širdis, o akyse kaupiasi ašaros. Žinau, kad turėjau bandyti gintis, tačiau negalėjau. Tiesiog negalėjau. Neturėjau jėgų ir taip buvau per daug silpna. Tai tikrai pradėjo erzinti. Net nesugebu apsiginti nuo neaiškaus narkomano.

- Ši dalis nebus. Tau patiks, - sušnypštė, lyg gyvatė prikišęs savo veidą prie manojo, - Čia tavo bausmė už tai, kad pabėgai. Nebūsiu šiukštus, bet jeigu rėksi būsiu priverstas tokiu būti.

Sudrebėjau, kai mano veidu nusirito kelios ašaros. Mano kūną purtė rauda. Jis mane išprievartaus. Tokia mintis trenkė, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jis manim pasinaudos is suteps. Tai išliks visam gyvenimui. Nuo to tik būsiu dar labiau palaužta, negu esu dabar. Tada jau tikrai nebenorėsiu gyventi. Būsiu lyg dingusi. Nebebūsiu savimi ir prarasiu savo asmenybę. Gyvensiu, tačiau nebūsiu gyva. Neturėsiu jokių jausmų, nieko. Susiliesiu su pilkomis sienomis ir nebejusiu jokio gyvenmo džiaugsmo. Visiškai nieko. Iš manęs liks tik kūnas, o siela bus pradanginta.

Tonis patraukė delną man nuo lūpų ir privertė atsisukti į jį. Jo akyse mačiau neapsakomą žvėrį, kuris turi savo auką. Tačiau, aš nenorėjau jaustis auka. Nesu auka. Nesu ėriukas, kuris greitai pakliūs liūtui į nasrus. Staiga aiktelėjau, kai vaikinas įsisiurbė man į lūpas. Kai bučiavausi su Eriku jutau tik pasitenkinimą ir jaučiausi laiminga. Tačiau dabar nejaučiau nieko tik šleikštulį ir neapsakomą neapykantą.

Visa ta neapykanta suteikė man daugiau jėgų. Neleisiu, kad jis šitaip su manim pasielgtų.

Mūsų bučiniai su kiekviena akimirka vis labiau stiprėjo ir Tonis pradėjo mane vesti link lovos. Eriko. Galvoti reikėjo greitai, kol dar nebuvau prispausta prie lovos. Kiekviena akimirka buvo be aglo svarbi. Staiga ant naktinio staliuko užmačiau molinę statulėlę. Ją mačiau pirmą kartą, tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Kol Tonis bandė nuplėšti mano suknelę, aš čiupau statulėlę ir greitai su ja trenkiau jam į galvą. Vaikinas to aiškiai nestikėjo ir išpūtęs akis suklupo ant grindų. Tik dabar suvokiau, kad statulėlė sudužo ir vaikino plaukuose atsirado kraujas. Po galais.

Sudrebėjau ir pribėgusi prie durų jas atrakinau. Meldžiau dangaus, kad tik Erikas būtų namie. Greitajai neskambinsiu. Policijai taip pat. Man padėti gali tik Erikas. Stirpiai besitrankančia širdimi ėjau koridoriumi ir vis ieškojau vaikino. Staiga iš svetainės išniro jis pats ir aš lengviau atsikvėpiau. Erikas mane įdėmiai nužvelgė ir nieko nesuprasdamas kilstelėjo antakį.

- Tonis. Tonis yra mano kambaryje ir... – trūkinėjančiu balsu ištariau, o Erikas suraukė kaktą ir patraukė į kambarį.

Sulaikiusi kvapą nusekiau paskui jį. Įdomu ką jis pasakys. Dabar jau tikrai pasakysiu viską kas dedasi. Galbūt Erikas ką nors sugalvos ir tada viskas bus gerai. Galbūt sugebėsim atsilaikyti prieš Tonį ir juo atsikratyti. Noriu, kad jis dingtų iš čia. Tegul dingsta ir niekad nebegrįžta. Kai įėjom į kambarį, vos nesuklykiau, nes Tonio jame nebebuvo. Velniava. Galėjau dar kartą jam trenkti, kad prarastų sąmonę. Tačiau, ne. Supanikavau ir išlėkiau ieškoti Eriko. O dabar Tonis dingęs ir nežinia kur yra, bei ką sugalvos man padaryti. Krūptelėjau, kai Erikas pasilenkė prie statulėlės sudužusių dalelių.

- Tonis tikrai čia buvo ir jis bandė mane išprievartauti. Bet tada aš jam trenkiau su statula. Man regis, praskėliau galvą, bet jis vis tiek pabėgo, - kalbėjau greitai pati vos suprasdama ką čia malu, tačiau Erikas mane suprato.

- Tau viskas gerai? – paklausė sunerimusiu balsu, o aš linktelėjau. Staiga visa mano drąsa dingo ir silpnumas paėmė viršų. Tonis kažkur bastosi ir manęs tikrai ieškos, - Gerai. Gerai, kad nieko nepadarė. Kas dedasi tarp jūsų?

- Jis man grasino, kad įskūs policijai, jog partrenkiau tą blondiną jeigu neapsimesiu jo mergina, - mano gerklėje susidarė gniužulas, o akyse kaupėsi ašaros.

Staiga Erikas mane apkabino. Tiesą pasakius pasijutau daug geriau. Jaučiausi tarsi grįžusi namo ir atradusi taip ilgai ieškotą ramybę. Nejučiomis įsikniaubiau į jo krūtinę ir leidau ašaroms ristis. Nuo to vaikinas tik dar labiau amne apkabino.

- Jis daugiau tavęs nebepalies. Jeigu palies nusuksiu sprandą, - piktai sušnypštė vaikinas, o aš palinksėjau ir atsitraukiau nuo jo.

Nejučiomis nusivaliau ašaras. Mačiau, kaip Erikas įdėmiai mane stebi, nenuleisdamas akių. Tą akimirką buvau jam labai dėkinga, kad taip manim rūpinasi ir visad padeda.Tad galbūt tikrai aš nesu jam tiesiog įseserė? Galbūt vyksta kažkas daugiau, tik mes niekaip nepripažįstam kas? Nejučiomis šyptelėjau ir vaikinas priėjo prie manęs arčiau.

- Ačiū už tai, kad manim rūpiniesi, - atsakiau švelniu balsu, o jis šyptelėjo ir priėjo dar arčiau.

- Nėra už ką. Jis daugiau tavęs nebepalies.

Staiga jis savo delnais suėmė mano veidą ir lūpomis švelniai prisilietė prie manųjų. Jau antrą kartą šiandien. Jaučiausi tikrai gerai ir su šiuo bučiniu tikrai jaučiau kažką. Jaučiau, kad visos bėdos dingo ir dabar pasaulyje esam tik mudu. Nieko daugiau. Tik mes ir niekas mums nesutrukdys džiaugtis mūsų laime. Jutau, kaip mūsų širdys plakė vienu ritmu. Atrodė, kad jam tikrai rūpiu ir jis dar nudės Tonį už tai ko man vos nepadarė.

Netikėtai suskambo vaikino mobilus ir jis atsitraukė nuo manęs. Nejučiomis susigėdusi nunarinau galvą ir nubraukiau užkritusias plaukų sruogas nuo kaktos. Taip ir būčiau praspoksojusi į grindis, tačiau kai kambaryje nuskambėjo kiek drebantis Eriko balsas, kaip mat pakėliau į jį akis. Vaikino veide atsispindėjo šokas. Kas nutiko? Kas jau tokio svarbaus, kad jis taip sutriko ir išsigando?

- Ačiū, kad pranešėt, - suburbėjo ir padėjo ragelį. Krūptelėjau, kai jis liūdnomis akimis pažvelgė į mane. Kas dedasi? Tai buvo pats svarbiausias klausimas, - Skambino iš ligonnės. Jie pranešė, kad tas vaikinas, kurį partrenkei – mirė.