Vaikščiojanti katastrofa

15

Sustingusi stebėjau, kaip duobkasiai žemėmis užbarsto Santanos karstą. Aplink save girdėjau verksmus. Tačiau, vis tiek niekas nedrįso šnabždėtis. Po akimirkos nutilo ir verksmai, o kapinėse vyrojo mirtina tyla. Ta tyla tiesiog žudė ir dar labiau varė į neviltį. Žmonės nebekalbėjo kokia Santana buvo nuostabi. Juk visada visi susirenka į laidotuves. Nesvarbu, kad jie tavęs nekentė ar net kenkė tau. Ateiti buvo jų pareiga. Aišku dar pasakyti kelis malonius žodžius apie tave. Tik jau gaila, kad niekas jų nebeišgirs. Dabar, kai jau viskas baigta niekas nieko nebesako. Jie išsakė viską ką norėjo anksčiau. Visada taip buvo ir bus. Nejučiomis pažvelgiau į kapą, kurį jau apdėliojo gelėmis, vainikais ir aiktelėjau mintyse vėl išvydusi merginos kūną kraujo klane. Mano mintyse vėl nuaidėjo jos klyksmas, o aš užmerkiau akis. Vėl aiškiai mačiau visą tą klaikią dieną. Erikas, Dynas, Santana ir mokykla. Ir dar narkotikai. Krūptelėjau, kai vėjas sušiaušė mano plaukus ir atmerkiau akis. Vien pagalvojus apie tas tabletes, mano burnoje pradėjo kauptis seilės.

Nejučiomis atsiminiau, kad namie vis dar yra viena tabletė.

Papurčiau galvą ir labiau susisiaučiau į pilką paltuką. Negaliu galvoti apie tabletes. Nesu kokia nors narkomanė. Nesu. Nenoriu ja būti ir niekad netapsiu. Staiga prie manęs priėjo Lorena su Eriku ir Saimonu. Jų visų veidai buvo neįskaitomi ir niūrūs. Negalėjau neatkreipti dėmesio į Eriko kaktą. Ant jos vis dar buvo mėlyne. Siaubinga mėlynė, bet regis ji vaikino per daug nejaudino. Atsidusau ir susikišau sustirusias rankas į kišenes. Metas dingti iš čia, nes galutinai išprotėsiu. Niūrios mintys mane galutinai užvaldys ir pulsiu į depresiją. Lorena įsikibo Saimonui į parankę ir pradėjo eiti link automobilio. Mudu Eriku likom vieni. Jutau, kaip jis stebeilijasi į mane, tačiau vengiau jo žvilgsnio. Jaučiausi keistai. Galbūt vis dar esu šoke dėl visko ir... Negaliu logiškai mąstyti. Staiga vaikinas čiupo mano ranką ir bandė prisitraukti arčiau, tačiau suraukiau kaktą ir išsivadavau iš jo gniaužtų. Man nereikia priežiūros. Galiu susitvarkyti ir pati.

- Same... – tarė vaikinas, o aš tik suraukiau kaktą, - Pasakyk, ką Dynas tau padarė. Tu kaip nesava.

- Kapinės ne pati geriausia vieta apie tai kalbėtis, - atkirtau ir nusisukau nuo jo. Mano didžiausiai laimei prie mūsų priėjo Lydija. Niekad negalvojau, kad ji gali mane išgelbėti, - Sveika, Lydija, - dirbtinai vyptelėjau ir priėjau prie draugės, - Ačiū, kad išgelbėjai.

- Nėra už ką, - tarė raudonplaukė, - Rimtai kas vyksta tarp jūsų? – jos veidą iškreipė šokas, o aš nejučiomis pavarčiau akis.

- Tiesiog padariau dėl jo kai ką beprotiško. Čia vyksta negeri dalykai ir tikrai nebenoriu į visa tai painiotis, bet jau įsipainiojusi esu seniai, - suburbėjau kiek drebančiu balsu, - Pavargau nuo visko. Žmonės miršta, visur tik automobiliai, tabletės ir ginklai. Galbūt anksčiau tai buvo mano gyvenimo dalis, bet dabar nebe. Nebenoriu tokio gyvenimo.

Staiga Lydija mane apkabino. Iš tikrųjų jutau didelį pavydą, kad ji nėra įsivėlusi į visa tai. Žinau, kad kelio atgal nebebus ir galbūt net visą gyvenimą liksiu įsipainiojusi į visa tai. Man suspaudė gerklę, o iš akių pradėjo verštis ašaros. Staiga prikandau lūpą, kad tik nepradėčiau verkti, tačiau įkandimas nesulaikė ašarų. Jos tik nusirito skruostu, o aš sudrebėjau. Net nebesuvokiau ar iš šalčio ar dėl raudos. Jutau, kaip į jus stebeilijasi Erikas ir laukia manęs. Bet nieko neišeis. Nesakysiu ką padariau dėl jo. Vis tiek jau nebesvarbu.

- Viskas bus gerai, - tarė Lydija, o aš atsitraukiau nuo jos.

Dėkinga šyptelėjau draugei ir nusivaliau ašaras. Akimirksniu apsisukau ir pradėjau žingsniuoti link įbrolio. Iš visų jėgų stengiausi nežiūrėti jam į akis ir nors kiek apsiraminti. Pirmas dalykas sekėsi visai gerai, tačiau apsiraminti nesugebėjau. Ir vargu ar greit sugebėsiu. Abejingai pradėjau pro vaikiną ir išgirdau, kaip jis atsidūsta. Girdėjau, kaip jis žingsniuoja paskui mane ir stengiausi neatsisukti. Nors tai labai viliojo. Norėjau pamatyti jo veidą ir išsakyti, kaip jaučiuosi. Tačiau, to negalėjau padaryti. Tiesiog negaliu. Jis manęs nesupras. Galbūt net pasišaipys. Nuo tokios minties dar labiau susigūžiau ir pagaliau pravėriau automobilio duris. Įlipau į mašiną ir susmukau ant galinės sėdynės. Po akimirkos prie manęs prisėdo ir Erikas. Iš visų jėgų stengiausi nežiūrėti į jį ir nepravirkti.