Vaikščiojanti katastrofa

30

Lydija

Niekad negalvojau, kad tapsiu bėgle. Kad kada nors pakliūsiu į policijos akiratį ir nuo jos pabėgsiu. Bet Dynas man tikrai patinka. Nesvarbu, kad ir koks blogas jis pasirodytų. Jis blogas, jo praeitis tamsi, kaip naktis ir niekas nesupaisys kas joje nutiko ir kiek žmonių jis nuskriaudė. Tačiau, būdamas su manim jis pasikeičia. Atrodo, kad nenėra viso to blogio. Aš sugebu įžvelgti jo šviesią pusę. Mylinčią ir žmogišką pusę, kuri nusipelno būti atpažinta. Ja kas nors turi rūpintis. Kiekvienas gyvas padaras yra nusipelnęs, kad jį kas nors prižiūrėtų. Kiekvienas nusipelnė būti mylimas. Kad ir koks Dynas atrodytų kitiems, jis turi daug žmogiškumo. Aš tai žinau. Nesvarbu, kad žmonėse visada įžvelgdavau tik bloga.

Atsidusau ir pirštų galiukais perbraukiau per lovos užtiesalą. Kambarys tikrai nėra pats geriausias. Galbūt netgi šio motelio savininkai jo nemėgsta. Keista, kad šis motelis turi lanktyojų. Galbūt čia apsistoja, tokie kaip mes, neturintys kur apsistoti. Bet kokiu atveju šis motelis yra pats siaubingiausias, kuriame man yra tekę būti. Nesvarbu, kad jis priklauso kažkokiems Dyno giminaičiams. Tai visai nesvarbu. Staiga mane iš apmąstymų pažadino į kambarį įėjęs Dynas. Jis atrodė kiek sunerimęs ir manęs tai neramino. Vaikinas lėtai uždarė duris, o aš apkabinau milžinišką pagalvę.

- Samara buvo išėjusi ir ji susitiko neaiškius valkatas, - ištarė, o aš pažvelgiau į jį, - Ir deja, jie paėmė tavo paltuką, - atsakė apgailestaudamas, o aš išpūčiau akis.

- Jie ką? – aiktelėjau, - O siaubeli šventas... – sumurmėjau ir įsikniaubiau į pagalvę, - Mama mane nudės. Už tą paltą išleidau daug pinigų ir...

- Lydija, nurimk, - sušnabždėjo vaikinas ir atsisėdo prie manęs, - Surasim tau kitą paltą. Daug gražesnį.

Krūptelėjau, kai jis ištarė „surasim". Ne nupirksim, o surasim. Surasim. Tai gali reikšti negti vagystę. O gal net paėmimą iš savartyno arba labdaros. Nuo tokių minčių mane nukrėtė šiurpas. Visada turėjau daug pinigų ir apsipirkinėjau pačiose geriausiose parduotuvėse. Visada. O dabar... Dabar netekau visko. Visko ką turėjau. Mano paltą pagrobia valkatos, o kitą gausiu iš labdaros. Štai koks tas bėglės gyvenimas. Nejučiomis pakėliau galvą nuo pagalvės ir pažvelgiau į Dyną, kuris mane įdėmiai stebėjo. Buvau jam neapsakomai dėkinga, kad jis yra čia.

- Galbūt viskas susitvarkys ir mes nepraleisim viso gyvenimo kalėjime, - suburbėjau, o Dynas mane apkabino. Pasijutau daug geriau, negu jaučiausi prieš tai, - Niekad negalvojau, kad visa tai patirsiu.

- Žinau. Aš irgi nenorėjau. Tau leidau rinktis, o manęs niekas to neklausė, - atsiduso, - O dabar jau per vėlu trauktis, - staiga atsitraukiau nuo jo, o vaikinas pirštų galiukais nubraukė užkritusias plaukų sruogas nuo kaktos.

- Kartais net abejoju, kad grįšiu į normalų gyvenimą ir vėl būsiu normali paauglė, svajojanti apie vaikinus ir išleistuvių karalienės titulą.

- Tu grįši į normalų gyvenimą. Pažadu, - ištarė Dynas ir savo dideliais delnais suėmė mano veidą.

Po akimirkos jo lūpos susirado manąsias. Visą mano kūną nukrėtė milijonai šiurpuliukų. Savo rankomis apsivijau vaikino kaklą ir prisislinkau arčiau. Mūsų kūnai susilietė. Nejučiomis paleidau jo kaklą ir mano rankos priartėjo prie jo marškinėlių. Tačiau man vos palietus marškinėlius sustingau ir atsitraukiau nuo vaikino. Mano ausis pasiekė sirenų kaukimas. Išpūčiau akis ir paklaikusiu žvilgsniu apsidairiau po kambarį. Dynas irgi tai greitai išgirdo ir pašoko nuo lovos.

- Ką darysim? – paklausiau drebančiu balsu.

- Pirma susirasim Eriką su Samara, - ištarė, o aš palinksėjau galva.

Samara

- Viskas bus gerai, patikėk, - ištarė Erikas, o aš toliau spoksojau į savo atvaizdą. Mudu stovėjom vonioje ir abu žvelgėm į veidrodį. Pati net nežinau kodėl taip darau, tačiau man nerūpėjo, o Erikas paprasčiausiai atsekė mane čia, kad nieko sau nepasidaryčiau, - Dabar einam į kambarį. Miegas padės pailsėti Bus tik geriau.

- Nemanau, - atkirtau, - Vis tiek manau, jeigu užmigčiau, sapnuočiau košmarus.

- Nesapnuotum, - kiek pašaipiai iš tarė vaikinas ir čiupęs mano ranką privertė pažvelgti į save, - Visada atsirastų riteris su žvilgančias šarvais, kuris tave apgintų, -sukikeno, priversdamas kikenti ir mane.

- Tik nesakyk, kad tas riteris esi TU, - atkirdau bekikendama.

Staiga mūsų abiejų juokas greit nutilo, mums išgirdus kaukiančias sirenas. Visas kraujas kaip mat sustingo mano venose. Policija. Jie mus rado. Ir dabar mes taip paprastai nepabėgsim iš čia. Niekaip nepabėgsim. Paklaikusiu žvilgsniu pažvelgiau į Eriką, kuris apsidairė. Jis išėjo iš vonios. Nieko nelaukusi nusekiau jam iš paskos ir įsispoksojau į langą, pro kurį matėsi žybsinčios raudonos ir mėlynos švieselės. Staiga į kambarį įgriuvo Dynas, kurio veide atsispindėjo neapsakoma baimė. Už jo mačiau Lydiją, bet ji pas mus nėjo.

- Jie čia, - tarė Erikas.

- Žinau, - atsakė Dynas neramiu balsu, - Bėgti neapsimoka, nes nepabėgsim, o kaip tik įkliūsim. Geriau pasislėpkim čia. Kai viskas aprims susirasim jus, - tai taręs jis čiupo Lydiją už rankkos ir jie nubėgo koridoriumi.

- Tai kvaila. Jie mus vis tiek ras, - pareiškiau drebančiu balsu.

- Neras. Eik į spintą.

- Ką?! – aiktelėjau, tačiau erikas gan grubiai čiupo mano ranką ir nusivedė prie didelės, senovinės spintos.

Akimirksniu jis atidarė duris ir įgrūdo mane į spintą. Staiga sukosėjau dėl dulkių. Spinta buvo tamsi ir joje buvo daug daiktų, bet mums vietos buvo. Tiesa, turėsim labai sususprausti, kad neiškristume. Krūptelėjau, kai Erikas įlipo į spintą ir prisispaudė prie manęs. Tiesą pasakius buvo ir keista ir malonu justi jį prie pat savęs. Net nenusprendžiau, kuris jausmas buvo stipresnis. Jis uždarė duris ir pastūmė mane prie pat spintos sienos. Priešais mus buvo kelios dėžės ir keli paltai, tad mus buvo tikrai sunkoka aptikti. Bet jeigu pašvies su prožektoriumi, tikrai aptiks.

Prisispaudžiau prie sienos dar labiau, kai vaikinas atsisuko į mane. Jis keistai mane nužvelgė ir prikando lūpą. Jutau, kaip trankosi mano širdis, o keliai linksta. Nors ir dabar buvo mažiau tikėtina, kad mus ras, tačiau vis tiek bijojau. Nenoriu visą laiką praleisti areštinėje. Gal mus paleistų už užstatą, bet vis tiek visada mus persekios praeitis. Staiga mano apmąstymus pertraukė bučinys. Nuoširdus ir ilgesingas bučinys. Pajutau, kaip mano pilve pradeda skrajoti drugeliai. Kad ir kaip banalu tai bebūtų. Nejučiomis užmerkiau akis ir padėjau savo delnus, ant Eriko krūtinės. Girdėjau, kaip ritmingai plaka jo širdis ir mėgavausi jos plakimu. Nejučiomis vaikinas paglostė mano plaukus ir atsitraukė.

- Kad ir kas benutiks, prisimink, kad tu man rūpi, - atmerkiau akis ir pažvelgiau į jo įdėmias akis, - Amžinai rūpėsi.

Tą akimirką man norėjosi išrėžti ar net prašyti, kad pasakytų, jog mane myli. Tačiau kažka mane sulaikė tą akimirką. Nė nepravėriau burnos, o toliau stebėjau jo veidą ir nejučiomis šyptelėjau. Aš jam rūpiu. Galbūt jis mane myli, nors ir nepasako to garsiai. Bet dabar tai nesvarbu. Jau norėjau jį dar kartą pabučiuoti, tačiau sustingau, kai išgirdau balsus ir žingsnius. Iš tikrųjų vos nepraradau sąmonės, tai išgirdusi. Jie čia. Ir jeigu mes sujudėsim, jie mus ras. Krūptelėjau, kai Eriko širdies plakimas sustiprėjo. Staiga jis palietė mano ranką, kuri buvo ant jo širdies. Jeigu nukrisim, tai nukrisim abu. Nieko čia baisaus. Esam iškentę baisesnių dalykų. Iškęsim ir šitai.

Staiga vos nesucypiau, kai spintos durys prasivėrė.

Atrodė, kad visas laikas sustojo.