Samara Meison turi viską, ko tik gali norėti paaugliai. Tačiau jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, po avarijos. Mergina praranda visus prisiminimus. Dabar ji bando susivokti kas įvyko praeityje. Deja, tam visiškai nepadeda jos įbrolis Erikas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kitą dieną jau sėdėjau nejaukiame kambaryje, kuriame buvau ne viena. Niekada negalvojau, kad atsidursiu tokioje situacijoje, kokias mačiau filmuose. Žmonės, vartojantys narkotikus susirenka į reabilitacijos paskaitas, susėda ratu ir prisistato. Paskui jie pasakoja savo istorijas. Kas, kada ir kaip. Dabar aš čia ir privalėsiu prieš nepažįstamus žmones pasakyti kas man nutiko. Jie norės tik padėti man, tačiau to visiškai netrokštu. Savo bėdas pasakoti psichologui viena, bet kitiems narkomanams visai kas kita. Daugiau siaubingiau. Staiga sustingau, kai mano galvoje nuskambėjo žodis narkomanė. Narkomanė. Aš esu narkomanė. Ir dabar susitiksiu su tokiais kaip aš. Narkomanais. Tais, kuriuos anksčiau niekinau. Tačiau, likimas nusprendė kitaip ir dabar tapau tokia pati kaip jie.
Galbūt tiesą pasakius nesu tikra narkomanė, bet visi mane tokia laiko. Mama, Lydija, Erikas, Saimonas. Visi. Dėl atminties praradimo man atsisuko keli varžteliai. Ir dabar tuos varžtelius reikia prisukti. Nežinia kiek laiko čia gulėsiu ir kiek laiko valgysiu tą šlykštų ligoninės maistą. Tačiau bent jau kol nepagysiu, ar neapsimesiu pagijusia, niekur neisiu iš čia. Norėjau iš čia dingti kaip nieko kito. Jau pasimokiau. Dabar tik tenoriu grįžti į mokyklą, į normalų gyvenimą. Nors, ne taip nebus. Susipykau su Eriku ir mes vėl pradėjom tą kvailą karą. Ir viskas tik dėl nestabilios mano psichikos. Dėl visko kalta tik aš. Niekas kitas. Jis tik norėjo gero, o aš jį atstūmiau. Dabar jau nieko neištaisysiu.
Labiau susisiaučiau į pilką, vilnonį megztinį ir krūptelėjau, kai girgždėdamos prasivėrė durys. Į patalpą įėjo rudaplaukis, ilgaplaukis vaikinas, mėlynomis akimis ir man šyptelėjo. Nejučiomis nusukau akis nuo jo ir įsispoksojau į savo rankas. Greitai patalpa prisipildė kitų paauglių. Čia atėjau pirma todėl, kad tiesiog neturėjau ką veikti ir sugalvojau ateiti čia anksčiau. Giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į duris, kurias ką tik uždarė žilstelėjęs vyras. Kai jis atsisuko, aiktelėjau iš tos nuostabos. Tai buvo Džeris. Psichologas Džeris. Visiškai nebesusigaudau ką jis čia veikia. Galvojau, kad jis tik privartus psichologas. Vyras tik maloniai šyptelėjo mane pamatęs ir atsisėdo ant kėdės. Nejučiomis prisiminiau tai, kad jis matė, kaip susimušė Erikas su Tobiu. Jis mus sekė. Nejaugi tai teisėta?
- Sveiki visi, - vyras šyptelėjo ir iškėlė ranką. Nesuprasdama jo gesto suraukiau kaktą ir mano žvilgsnis nukrypo į bendraamžius, kurie taip pat iškėlė rankas. Nieko nelaukusi iškėliau ranką, - Taigi, matau turim naujų narių. Sveika, atvykus, Samara, - kreipėsi į mane, o aš pasijutusi nejaukiai nuleidau ranką, - Tai gal pradėkim nuo tavęs? Papasakok kas dedasi, kaip jautiesi ir panašiai.
Nervingai sukikenau ir nubraukiau užkritusias sruogas nuo kaktos. Ir kodėl nuo manęs? Filmuose mačiau, kaip tai daroma, bet čia kitaip. Daug kitaip, viskas skiriasi. Tikrai nežinau ką sakyti ir nuo ko pradėti. Staiga atsisukau į tą patį vaikiną, kuris man šyptelėjo. Dabar jis savo žvilgsniu ragino mane kalbėti. Galiausiai ir aš išpraudžiau vypsnį ir atsisukau į Džerį. Kalbėti nebus lengva, bet teks.
