Vaikščiojanti katastrofa

37

Negalėjau patikėti, kad išvykstu. Tai atrodė taip neštikima ir keista, bet žinojau jog nesapnuoju. Jau netgi buvau įsižnybus sau į ranką keletą kartų ir tai tik patvirtino kad nesapnuoju. Viskas yra tikra. Teismas jau praėjo, mes laimėjom bylą ir viskas išsisprendė. Atmintis grįžo ir pagaliau galėjau gyventi normaliai. Tačiau kažkas vis smugdė mane žemyn. Kažkas neleido judėti į priekį. Ir tas kažkas buvo Erikas. Jis mane stipriai įskaudino, žaidė su mano jausmais ir dabart dar sukiojasi šalia, bei priekaištauja man. Vos susilaikau jam netrenkusi. O trūko tiek nedaug, kad trenkčiau. Na bet greit viskas pasikeis.

Jau po valandos sėdėsiu lėktuve ir skrisiu pas senelius. Atostogų man reikia labiausiai. Pailsėsiu nuo Eriko ir išsigydysiu visas žaizdas. Atsidusau ir įdėjau raudonus batelius į lagaminą bei jį greit užsegiau. Viskas, daiktai sukrauti. Teliak tik pati sunkiausia dalis. Atsisveikinti. Niekad nebuvau geriausia atsisveikinimuose, tačiau tai neišvengiama. Staiga į kambarį įsiveržė Lydija. Merginos veide atsispindėjo šypsena, o raudoni plaukai buvo supinti į kasą. Nejučiomis mano veidą papuošė šypsena. Bet ji buvo kiek liūdnoka.

- Negaliu patikėt, kad išvažiuoji, - ištarė draugė ir mane apkabino, - Pažadėk, kad kiekvieną dieną skambinsi arba rašysi.

- Lydija, juk grįšiu po dviejų savaičių, - ištariau, o draugė atsitraukė, - Tik nesakyk, kad tau sy Dynu bus liūdna, - sukikenau, o ji su manim.

- Bus liūdna, kad nėra tavęs, - sunkiai atsidusau po tokių jos žodžių, - Bet tikiuosi jog apie tai negalvosi ir sutiksi kokį nors karštą gražuoliuką, - sukikeno, o aš paėmiau lagaminą.

- Jeigu mane įskaudino, tai nereiškia, kad visą laiką apie tai galvosiu ir nustosiu ieškot tikros meilės, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, - dirbtinai šyptelėjau, o Lydija mane apkabino.

- Šaunuolė, - regis draugė patikėjo mano dirbtine šypsena, - pasiilgsiu tavęs, Same.

Suburbėjau kažką panašaus į „ Aš tavęs taip pat" ir atsitraukiau. Ji mane pavadino Same. Kaip vadindavo Erikas. Mano kūnu kaip mat perbėgo šiurpuliukai, o gerklėje susikaupė gniužulas. Tačiau jį greit nurijau ir mudvi su Lydija išėjom iš namų. Lauke oras buvo šaltas ir buvo apsiniaukę. Atrodė, kad tuoj pradės lyti. Dėl to mano nuotaika dar labiau subjuro. Atsidusau ir įsėdau į mašiną. Tėtis mus nuveš iki oro uosto. Su mama atsisveikinau ryte ir ji dirba, tad negali manęs išlydėti. Dėl Eriko nesukau galvos. Taip ir žinojau, kad jis neateis, o darys nežinia ką ir nežinia su kuo. Bet man nerūpi. Priešingai dabar nenoriu jo visiškai matyti.

Nematyti jo ištisas dvi savaites bus tikras rojus.

- Tikiuosi, kad pas senelius neprisidirbsi,- nevykusiai bandė juokauti tėtis, o mudvi su Lydija nelinksmai nusijuokėm.

- Tikrai ne. Reikalų su teisėsauga man jau gana, - atsakiau ir nubraukiau užkritusias rudų plaukų sruogas nuo kaktos. Negalėjau patikėti, kad išsitiesinau savo plaukus, taip kuriam laikui sunaikindama savo nuostabias garbanas, kurias taip dievinau.

- Gerai, kad nesivelsi, - tarė tėtis, - Be to Erikas linki sėkmingos kelionės.

- Negalvojau, kad jam rūpi, - atkirtau ir įsispoksojau į langą.

Tiesą pasakius buvau labai nustebusi, kad Erikas linki sėkmingos kelionės. Tačiau dėl to per daug nesijaudinau. Iš vis nekreipiau dėmesio. Man nerūpi. Tuyriu jį pamiršti. Gal jis ir privertė mane nusiristi žemyn, tačiau aš atsistosiu ir iškėlusi galvą sieksiu savo tikslų. Atsidusau ir stebėjau, kaip pro langą lekia miesto vaizdai. Vieną akimirką netgi nenorėjau išvažiuoti. Tačiau čia matyčiau Eriką ir kankinčiausi dar labiau. O to nenoriu. Apskritai tenoriu tik būti laiminga ir tos dvi savaitės tikrai išeis į gerą. Mums visiems.

- Atvykom, - liūdnokai ištarė tėtis ir aš tik po akimirkos susigaudžiau, kad mašina sustojo.

Lyg koks zombis lėtai išlipau ir išsitraukiau lagaminą iš bagažinės. Akimirksniu pastačiau jį ant žemės ir prikandau lūpą. Manyje vyravo neaiškus tuštybės jausmas. Jaučiausi tuščia, kad ir kaip tai neigčiau. Giliai manyje vis dar vyravo viltis, kad kažkas mane sulaikys ir neteks skristi. Nežinojau kas tiksliai bet vis tiek. Kad ir kaip nenorėčiau prisipažinti, bet to norėjau. Giliai viduje. Nejučiomis pažvelgiau į Lydiją, kuri nepaliaujamai šypsojosi. Akimirksniu ir mano veide atsirado šypsena. Regis šiandien pirmą kartą nuoširdi.

Po pusvalandžio pagaliau atėjo laikas. Jau buvo metas lipti į lėktuvą ir su visais atsisveikinti. Audringai atsisveikinau su Lydija ir tėčiu. Prisiekiu, vos neapsiverkiau, tačiau susilaikiau. Niekad nemėgau atsisveikinimų. Jie visada man sukelia neigiamas emocijas. Nesvarbu kuriam laikui atsisveikinčiau. Atsisveikinusi pagaliau pajudėjau link pakilimo tako. Lėtai, besidairydama ėjau link milžiniško lėktuvo, kuris jau laukė keleivių. Visiškai susuliejau su keleivių minia, bet man tai nerūpėjo. Dabar to tik ir tenoėjau. Susilieti ir tapti nepastebima. Nejučiomis apsidairiau, lyg kažko ieškodama, tačiau atsidusau iš to nusivylimo, nieko pažįstamo neišvydusi. Jis neatvažiuos. Aš jam nerūpiu ir niekad nerūpėjau. Nesvarbu, kad giliai viduje noriu, kad rūpėtų. Nerūpi. Negalima žmonių priversti, kad jie mus mylėtų. Myli arba nemyli. Paprasta logika.

Nusivylusi atsidusau ir apsisukusi patraukiau į lėktuvą.

- Same! – staiga sustingau išgirdusi pažįstamą balsą.

Sugniaužiau kumščius ir atsisukau į kitą pusę, iš kurios atbėgo Erikas. Vaikinas kiek pridusęs sustojo prie manęs, o aš įdėmiai jį nužvelgiau. Nors ir giliai viduje džiaugiausi, kad jis čia, bet tai nieko nekeičia. Tamsios mintys temdė šviesias. Tokia buvo kraupi realybė. Sustingusi ir toliau stebėjau vaikiną, kuris giliai įkvėpė ir pamėmė mano ranką. Mano kūnu perėjo šiurpuliukai ir pradėjo linkti keliai. Tačiau, neparodžiau, kad sutrikau ir kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Suraukiau kaktą ir ištraukiau savo ranką iš jo delnų. Vaikino veidu greitai perbėgo nusivylimas.

- Prašau neskrisk, - ištarė vaikinas maldaujančiu balsu, o aš prikandau lūpą.

- Panele, jūs greit? – staiga išgirdau stiuardesės balsą ir atsisukusi į ją linktelėjau.

- Kodėl? Pasakyk nors vieną priežastį, - ištariau kiek griežtu balsu ir nurijau gerklėje įstrigusį gniužulą.

Jaučiausi tikrai sumautai bestovėdama priešais Eriką, kuris šitiek pridirbęs prašo neskristi. Juk tada jis galės būti su Naome. Viena kliūtis bus panaikinta. Juk visiems būtų geriau, jeigu išskrisčiau. Sudrebėjau, kai vaikinas giliai įkvėpė. Jo veide atsispindėjo neapsakomas nerimas. Ką jis man pasakys? Kodėl jis taip nervinasi? Staiga sudrebėjau, kai pakilęs vėjas sušiaušė mano plaukus.

- Nes myliu tave, - atrodė, kad visas laikas sustojo. Išpūčiau akis, - Visada mylėjau tik buvau per didelis kvailys, kad prisipažinčiau tai tiek sau tiek tau. Žinau, pridariau siaubingų dalykų, bet aš labai gailiuosi. Žinau, kad pyksti, bet atsiprašau. Myliu tave ir noriu, kad liktum bet tau spęsti, ne man. Gerbsiu tavo sprendimą, - ištarė kiek liūdnoku balsu, o mano veide atsirado menka šypsena.

- Aš taip pat tave myliu, - atsakiau ir priėjau prie jo.

Dar kartą šyptelėjau ir apsivijusi vaikino kaklą įsisiurbiau į jo lūpas. Šito tikrai nesitikėjau. Negalvojau, kad jis mane myli. Bet pasirodo tai tiesa ir aiškiai mačiau, kad jis nemeluoja. Tarp mūsų visada buvo kažkas tik abu niekaip nesugebėjom to pripažinti. O dabar mes tai pripažįstam ir regis abu būsim laimingi. Mano kūnu bėgiojo malonūs šiurpuliukai, o širdis daužėsi kaip išprotėjus. Dar niekad nesijaučiau tokia laiminga. Visi blogi darbai nublanko. Atrodė, kad viskas išsitrynė. Kas buvo tas bus pamiršta. Mes pradėsim naują lapą. Viską iš naujo.

- Liksi? – paklausė vaikinas atsitraukęs. Jo veide žaidė šypsenėlė.

- Liksiu, - išsiviepiau ir vaikinas dar kartą mane pabučiavo.

Visada galvojau, kad esu tikra vaikščiojanti katastrofa. Tačiau taip iš tiesų nėra? To nepasakys niekas. Laikas parodys.

Na štai ir pabaiga ;) Labai tikiuosi, kad ji jums patiko bei nenuvylė.  Sakau tikrai labai didelį AČIŪ visiems kas skaitė, bei komentavo šią istoriją. Tikrai AČIŪ ;) Labai lauksiu nuomonių apie šią dalį ir visą istoriją :) Be to ar norėsit, jog pradėčiau kelti kitą kokią istoriją? :)