Samara Meison turi viską, ko tik gali norėti paaugliai. Tačiau jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, po avarijos. Mergina praranda visus prisiminimus. Dabar ji bando susivokti kas įvyko praeityje. Deja, tam visiškai nepadeda jos įbrolis Erikas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Nubraukiau užkritusius plaukus nuo kaktos ir įsistebeilijau į pilkas nuovados sienas. Pro mane žingsniavo pareigūnai, visai nekreipdami į mane dėmesio. Juk nesu labai jau svarbi. Nors gal tiesą pasakius esu, nes pagal viską turėčiau būti liudininkė, bet čia nėra ką liudyti. Erikas bandė jėga mane įsitempti į automobilį, o Tobis tik norėjo padėti man. Taip jau sakiau pareigūnams, bet dar reikės užpildyti kažkokius dokumentus. Nejučiomis atsidusau iš to nusivylimo ir delnais užsidengiau veidą. Man į galvą vis lindo ir Džeris. Kodėl jis mus stebėjo? Ir ką jis rezga? Kaip galėjau anksčiau nesuprasti jo kėslų? Tie jo klausimai buvo kažkokie keisti ir įtartini. Koridoriuje pasigirdo dar vienas mano atodūsis ir aš pakilau nuo nepatogios, kietos, lyg medis kėdės.
Nė nenutuokiau kur einu, tačiau sustojau kaip įbesta, kai priėjau prie kamerų. Vienoje jų sėdėjo Erikas ir mane pamatęs nusivaipė ir prisiartino prie manęs. Vaikinas viskam priešinosi ir iškeikė pareigūnus, tad buvo suimtas. Dabar laukiam kol atvyks Lorena su Saimonu, kad galėtume viską tęsti. Vis dar galvojau ar verta duoti parodymus, kad Erikas kaltas dėl šio incidento ar ne. Manau, kad Lorena bandys mane sulaikyti. Juk Erikas mano įbrolis, negaliu jo šitaip įduoti. Nejučiomis pirštų galiukais paliečiau riešą ir suraukiau kaktą, kai pajaučiau šiokį tokį skausmą. Skausmas nuvilnijo per mano kūną, taip priversdamas negailėti Eriko. Jis turi kentėti, kaip kenčiu aš.
- Lorena su Saimonu greit atvyks, - tariau negyvu balsu, o vaikinas pavartė akis, - Jei ko reiks būsiu ten, - mostelėjau į koridorių ir jau sukausi eiti, tačiau jis čiupo mano ranką. Tačiau šįkart švelniai.
- Gal galim pakalbėti? – kiek nedrąsiai paklausė, o mano veide atsirado pašaipi šypsena, - Žinau, kad ketini duoti paroduymus prieš mane ir... Mano reputacijai tai pakenks. Labai pakenks. Jau esu pilnametis ir galiu sėsti į kalėjimą, - staiga jis palinko prie manęs ir labai tyliai sušnabždėjo, - Jie gali išsiaiškinti apie kvaišalus ir gali mane suiimti.
- Taigi, iki ko priėjom, - nusijuokiau ir išsivadavau iš jo glėbio, - Tu manęs prašai, kad nepaduočiau parodymų? Negalvojau, kad taip žemai pulsi.
Pašaipiai šyptelėjau ir sunėriau rankas ant krūtinės. Erikas tik prikando lūpą. Dabar jo akyse nebesimatė jokio įsiučio, tik baimė. Taip, baimė. Tikrų tikriausia baimė. Jis nenori sėsti. Nori, kad užglaistyčiau jo darbelius, taip nusižengdama. Tada ir aš įsipainiočiau. Mane taip pat gali suimti ir uždaryti į nepilnamečių koloniją. Samara Meison nepilnamečių kolonijoje. Kas dar gali būti geriau? Staiga sudrebėjau, kai Erikas pirštų galiukais palietė mano ranką, o aš atlaisvinau jas ir prispaudžiau prie šonų. Jo pirštai veikė mane lyg elektros šokas. Atrodė, kad tuoj pradėsiu purtytis. Mane užklupo malonus ir pažįstamas jausmas. Pala, malonus ir pažįstamas? Ką dar prisigalvosiu? Staiga atsitraukiau nuo grotų ir paėjau saugiu atstumu, kad Erikas manęs nebeliestų. Tai štai ką jis daro. Nori sukelti man kvailus jausmus ir panašiai. Nori, kad jausčiausi keistai ir daryčiau ko jis nori. Nori apsukti man galvą. Deja, taip neįvyks.
Niekada gyvenime.
- Samara, aš rimtai, - piktesniu balsu pareiškė, o aš sustingau, - Prašau, - išpūčiau akis nuo tokių žodžių, - Jeigu neliudysi prieš mane, tai baigsiu tuos žaidimus.
- To negana, - tariau keistu balsu, - Dabar tik ir turėčiau prieš tave liudyti. Ypač po to ką man padarei.
- Turėtum prisiminti ką tu man padarei, - staiga pareiškė, o aš dar labiau sustingau, - Gerai, nenori – nereikia. Bandžiau susitarti. Dabar atkeršysiu tau dar labiau. Verksi kruvinom ašarom. Tą tikrai pažadu, - suurzgė ir pasitraukė nuo grotų.
Vis dar išplėstomis akimis grįžau į koridorių. Pirmai jis manęs prašė gražiuoju ir net bandė apsukti galvą, o paskui grasino. Kaip visada turi dvi taktikas. Neveltui Erikas. Išvargusi atsisėdau ant tos klaikios kėdės ir giliai įkvėpiau slogaus oro. Ką turėčiau daryti? Jeigu liudysiu prieš jį, taip galėčiau atkeršyti. Bet jei neliudysiu viskas nueis šuniui ant uodegos. Staiga prisiminiau kaip jis mane lietė. Šįkart prisilietimas buvo šelnus, ne taip kaip prieš kelias valandas. Tas prisilietimas regis išdegino randus ant mano riešo. Po galais kas tarp mūsų nutiko? Ką jam padariau? Nejaugi mes kadaise buvom pora?
Nuo tokios minties mane nukrėtė šiurpas.
- Kaip tu? – staiga mane iš apmąstymų pažadino iš nežinia kur atsiradęs Tobis. Jis prisėdo prie manęs. Suraukiau kaktą, kai pastebėjau ant jo veido milžinišką mėlynę, - Tikiuosi, kad liudysi prieš Eriką. Tik taip jis atsiimtų už savo darbelius.
- Siaubingai. Regis, smegenys nustojo veikti. Erikas, psichologas... Erikas prašė manęs, kad neliudyčiau prieš jį, tačiau... Pirmą kartą girdžiu, kad jis ko nors prašytų. Ir nežinau kaip elgtis... – pabaigoje mano balsas sudrebėjo, o Tobis įdėmiu žvilgsniu pažvelgė į mane.
- Liudyk prie jį. Prisimink ką jis tau padarė. Negalima taip paprastai visko palikti.
- Jau galit eiti. Jūsų tėvai jau atvyko, - staiga mūsų pokalbį nutraukė policininkė.
Mudu atsistojom ir įėjom į nedidelę patalpą, kurioje buvo keli pareigūnai, Lorena ir Saimonas. Lorena pribėgo prie manęs ir įdėmiai apžiūrėjo. Juk man viskas gerai. Ne aš čia susimušiau. Staiga atsisėdau prie tamsiai pilko stalo ir peržvelgiau pareigūnus, kurie įdėmiai mane stebėjo. Prie manęs prisėdo Lorena ir Tobis. Jaučiausi kvailai. Vis dar nežinojau ką su tuo visu daryti. Pareigūnas pirma liepė Tobiui viską pasakoti. Suraukusi kaktą klausiausi jo pasakojimo.
Netikėtai prisiminiau tas spindinčias Eriko akis. Jo prislietimą. Tą kvailą jausmą, kai jis mane palietė.... Vos ne vos nurijau gerklėje įstrigusį gniužulą. Regis, jam pavyko man apsukti galvą. Jeigu nebūtų pavykę, negalvočiau apie jį taip. Papurčiau galvą. Jeigu neliudyčiau prieš jį jis baigtų tuos žaidimus. Jeigu liudysiu, kentėsiu dar labiau. Bet ar galiu juo pasitikėti? Galbūt sakyčiau, kad juo negalima tikėti, tačiau prisiverčiau apsigalvoti. Papurčiau galvą ir giliai įkvėpiau, kai atėjo eilė man kalbėti.
- Tobis meluoja, - tariau tyliu balsu, o visi išpūtė akis. Tobis labiausiai, - Mes su Eriku norėjom važiuoti namo, bet jis prisikabino prie mūsų. Taip jie ir susimušė. Daugiau nėra ką čia liudyti. Erikas kiek žinau nepateikia ieškinio. Galim skirstytis, - sumaliau ir atsistojusi nuo kėdės išėjau iš patalpos.
Ėjau greitais žingsniais nesidairydama aplinkui. Gerklėje susidarė dar didesnis gniužulas. Pamelavau policijai. Jau įsivėliau į nešvarius žaidimus. Padariau tai ko Erikas prašė. Tai toli gražu negerai. Po akimirkos priėjau prie kameros, o vaikinas atsistojo nuo gulto, mane pamatęs. Giliai įkvėpiau, kad apsiraminčiau. Mano širdis daužėsi, kaip pašėlusi. Vis dar negalėjau patikėti, kad tai padariau. Neįdaviau Eriko ir galbūt susipyksiu su Tobiu, nors jis išgelbėjo mane du kartus.
- Kas yra? – paklausė vaikinas ir pradėjo artintis.
- Aš tai padariau. Tu laisvas. Bet lieki man skolingas, - išbėriau, o Eriko veidą papuošė pašaipi šypsena.
- Skolingas neliksiu.
Palinksėjau ir greitais žingsniais išėjau iš patalpos, kuri mane dusino. Dabar tenorėjau tik grįžti namo. Nieko daugiau.
