Samara Meison turi viską, ko tik gali norėti paaugliai. Tačiau jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, po avarijos. Mergina praranda visus prisiminimus. Dabar ji bando susivokti kas įvyko praeityje. Deja, tam visiškai nepadeda jos įbrolis Erikas...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Lydija
Uždėjau rankas ant vairo ir stipriai jį suspaudžiau taip, kad net krumpliai pabalo. Mano veidas buvo sustingęs iš to šoko. Samara ligoninėje. Jie rado ją miegančią ant grindų ir jos organizme rado narkotikų. Mačiau, kad ji palūžusi, bet kad taip tikrai nesitikėjau. Ji anksčiau vartojo kelis kartus, bet narkomanė tikrai nebuvo. Nejaugi viskas dėl Santanos mirties? Ir dėl visokių nesąmonių? Jai tikrai nepasisekė. Tiesą pasakius jaučiuosi siaubinga draugė, nes negaliu jai padėti, kai jai to reikia labiausiai. Bent jau tiek gerai, kad ji gyvena su Eriku. Nors ir nekenčiu jo už viską ką padarė Samarai, bet vis tiek džiaugiuosi, kad jis išlaužė tas prakeiktas duris. Dabar jai bus daug geriau. Staiga mane nukrėtė šiurpas, kai prisiminiau jo drebantį balsą, kai skambino man. Paskutinį kartą tokį jį girdėjau po avarijos. Jie abu važiavo iš mokyklos šokių. Tiksliau Erikas ją išsitempė iš jų, nes ji ėjo su Tobiu. Ir jų kelyje pasimaišė elnias. Įvyko avarija, per kurią Samara prarado atminį ir mėnesį pragulėjo komoje. Mes jau galvojom, kad ją galutinai praradom.
Bet visi labai džiaugiamės, kad ji gyva. Nors ir nelabai sveika.
Prikandau lūpą ir dar labiau sudrebėjau iš to šalčio. Man teko nuvogti brolio Meto mašiną, kad tik nusigaučiau į ligoninę. Iš tikrųjų neturiu vairuotojo pažymėjimo ir tikrai pakliūsiu į bėdą, jeigu mane sustabdys policija, bet turėjau aplankyti draugę ir įsitikinti, kad jai viskas gerai. Įsmeigiau savo žvilgsnį į kelią ir sumirksėjau, kad tik neužsimerkčiau. Jaučiausi tikrai pavargusi ir norėjau tik miego. Nieko daugiau. Staiga visai netikėtai kelyje išdygo kažkokia figūra. Mano akys akimirksniu išsiplėtė iš to siaubo. Suklykiau ir nuspaudžiau stabdžius. Aiktelėjau, kai mašina cypiančiomis padangomis sustojo, o aš vos nesitrenkiau į vairą. Tvirtai sugniaužiau vairą ir giliai įkvėpiau. Po akimirkos dar kartą giliai įkvėpiau ir nuleidau galvą. Jutau, kaip trankosi mano širdis, o delnai drėgsta. Šūdas. Tikiuosi, kad nesuvažinėjau to keisto sutvėrimo.
Dar labiau išplėčiau akis ir pašokau iš savo vietos. Išvirtau iš mašinos ir svirduliuodama priėjau prie figūros. Tai buvo vaikinas rudais plaukais. Jis stovėjo atsukęs man nugarą, tad negalėjau jo pažinti. Staiga jis atsisuko, o aš aiktelėjau iš to siaubo. Manyje sukilo pyktis. Ir kaip jis drįsta stovėti čia? Gal aš ir esu jį mačiusi tik kelis kartus, bet žinau, kad jis labai blogas ir tikrai nesveikas. Kam jam stovėti vidury kelio? Jeigu jau taip nori mirti, gali paprašyti vieno iš savo vaikinų, kad jį nudėtų. Nejučiomis prunkštelėjau ir sunėriau rankas ant krūtinės. Šiaip neturėčiau čia stovėti, bet privalau paklausti ar bent jau nesužeidžiau šito idioto. Vaikinas tik stebeilijosi į mane negyvu žvilgsniu, nuo kurio man tik šiurpo oda.
- Tau viskas gerai? – paklausiau, vaidindama, kad man rūpi, nors tiesą pasakius nė kiek nerūpėjo.
- Man taip, o tau? – paklausė Dynas, o aš prunkštelėjau, - Neatrodo, kad turėtum teisės vairuoti. Nors ir net turėdama neturėtum šitaip viršyti greičio. Galėjai susižeisti, - šyptelėjo, o aš nuleidusi rankas, išpūčiau akis.
- O man ne, - atkirtau ir pasitvarkiau pilką kepurę, kurią buvau užsimaukšlinusi ant galvos, - Malonu, kad nesugebėjau suvažinėti dar vieno idioto. Be to ačiū už rūpestį. Nereikėjo, - pašaipiai šyptelėjau.
Nusisukau nuo Dyno ir pradėjau eiti link mašinos. Turėčiau kuo greičiau dingti iš čia. Jis pavojingas. Daug blogesnis, negu Erikas. Žinau ką jis sugeba ir kad visiškai neturi širdies. Jam nieko nereiškia nuskriausti vieną, raudonplaukę merginą, kuri tik norėjo aplankyti savo geriausią draugę. Prikandau lūpą ir pravėriau dureles. Gerai, kad nenutiko nieko rimtesnio. Jeigu ant mašinos būtų buvęs nors vienas įbrėžimas – jis mane neabejotinai nudėtų. Staiga sustingau, kai prie manęs priėjo Dynas. Jis be žodžių įsėdo į keleivio vietą, o aš sustingusi stovėjau prie mašinos. Mano kūną krėtė šaltis ir baimė. Jis nerimtai.... Ne, nerimtai.... Man paranoja. Juk jis tebestovi savo vietoje, o ne sėdi mašinoje. Kokio velnio jam važiuoti su manim? Jis mane greičiau nudės, negu ramiai leisis kur nors nuvežamas. Gal jam tiesiog reikia kur nors važiuoti, kad sėdi keleivio vietoje, po ne vairuotojo. Piktai papurčiau galvą.
Niekur jo nevešiu.
Jis nesveikas.
- Ei, lipk čia,..... – tarė ir užstrigo nežinodamas mano vardo, - Kuo tu vardu?
- LYDIJA, - iškošiau pro sukąstus dantis, pabrėždama kiekvieną žodį ir sudribau vairuotojo vietoje. Tačiau, variklio neužvedžiau, - Lipk iš mašinos, nes niekur tavęs nevešiu,- pareiškiau piktu balsu, o Dynas tik nusikvatojo.
- Man tereikia tik į ligoninę, - sukikeno, o aš su trenksmu uždariau durelės, - Žinau, kad ir tu ten važiuoji. Girdėjau kas nutiko Samarai.
- O ne ne ne. Nedrįsk prie jos artintis, - sušvokščiau, o vaikinas nusikvatojo.
- Važiuok tik, - nusijuokė ir palietė mano ranką. Krūptelėjau, lyg elektros šoko nupurtyta, - Jeigu nenori susižeisti, geriau važiuok.
Baimės kupinomis akimis pažvelgiau į jį ir nugurgiau seiles. Jis žiūrėjo visiškai rimtai. Tas šaltis, kuris sklido nuo jo šaldė dar labiau. Ar jis man... grasino? Juk aš jo net nepažįstu. O jis manęs. Prieš kelias minutes net vardo nežinojo. Staiga jis suspaudė mano ranką, o aš cyptelėjau. Akimirksniu užvedžiau variklį ir mašina šovė į priekį. Mano rankos drebėjo iš tos baimės, tačiau dar labiau stengiausi gniaužti vairą ir nepaleisti jo. Dynas tik šyptelėjo ir paleido mane. Kaip mat pasijaučiau daug geriau. Tačiau įtampa niekur nedingo, o ašaros labiau kaupėsi akyse. Baimės kupinu žvilgsniu stebeilijausi į kelią, stengdamasi nežiūrėti į Dyną, kuris mane stebėjo. Nekenčiu jo. Visa širdimi. Jis čia dėl visko kaltas. Dėl Samaros, dėl Eriko. Dėl visko. Jis tik sugadino visiems gyvenimus ir dabar grasina sugadinti manąjį.
- Klausyk, aš atsiprašau, - staiga ištarė, o aš krūptelėjau, - Tu esi tikrai labai graži ir miela, - švelniu balsu tarė, tačiau nesugebėjau į jį pažvelgti. Staiga vaikinas palietė mano petį ir privertė pažvelgti į jį. Sudrebėjau, kai akyse pajaučiau ašaras, - Nebijok manęs taip. Nenuskriausiu. Tiesiog pavežk iki ligoninės ir tiek.
- Netikiu tavim, - atkirtau ir pažvelgiau į kelią.
- Žinau, - atsakė, taip mane nustebindamas, - Dėl to ir nepasitikiu žmonėmis. Tikiu tik savimi, - jis patraukė ranką nuo mano peties.
Sumirksėjau ir nusivaliau kelias ištryškusias ašaras. Pasijutau kažkiek geriau, kai jis nusisuko nuo manęs. Giliai įkvėpiau, kad apsiraminčiau, tačiau eilinį kartą nieko nesigavo. Po keletos minučių pagaliau atsidūrėm ligoninėje. Nuo Dyno bėgau kiek tik galėdama greičiau. Jo buvimas šalia tik dar labiau mane vertė bijoti jo ir jaustis silpna. O kas galėjo pagalvoti, kad neseniai vos nesuvažinėjau jo? Galiausiai mes atsidūrėm koridoriuje, kuriame jau sutikau Eriką ir jo su Samara tėvus. Vaikinas sėdėjo nunarinęs galvą ir apie kažką įdėmiai mąstė. Man pagailo jo. Pagailo kaip niekad. Rimtai, tokį jį mačiau tik po avarijos. Reiškia, jam Samara teberūpi. Net negalėjau nusakyti, kaip dabar džiaugiuosi dėl to. Ji visada turės tokį žmogų, kuris ja rūpinsis. Nors gal ir ne visada parodys kaip jaučiasi, bet vis tiek. Vaikinas pakėlė galvą ir nustebo pamatęs mus su Dynu.
Po akimirkos jo veidą iškreipė įniršis.
- Tu. Ko tau čia reikia? – sušnypštė Dynui ir pakilo iš vietos.
- Erikai, dabar ne laikas ir ne vieta, - prašomu balsu ištariau, tačiau jam buvo nusispjaut.
- Tiesiog atvykau sužinoti kaip laikosi Samara, Erikai, Lydija, - pašaipiu balsu ištarė, o Erikas priėjęs prie jo kumščiu žiebė į skruostą.
Šūdas.
- Čia už Samarą, - iškošė pro sukąstus dantis Erikas.
