Vaikščiojanti katastrofa

23

Mano širdis daužėsi, kaip pašėlusi, kraujas stingo venose. Nejučiomis nagais įsikibau į sėdynę ir išpūtusi akis stebėjau kelią ir baltą automobilį, kuris buvo priekyje. Nors ir nežinojau kas jį vairuoja, tačiau numaniau, kad ten Dynas. Net nežinau, kuris lenktyniauja geriau, tačiau Dynas turėtų būti vienas geriausių lenktynininkų. Galbūt netgi geresnis už Eriką, bet abejoju. Nejučiomis aiktelėjau, kai Erikas pasuko vairą ir mašina kaip mat mėtėsi į kitą pusę. Tetrūko tik dar šiek tiek pdidinti greitį, kad aplenktume konkurentą. Kad ir kas jis bebūtų. Nejučiomis prikandau lūpą ir pažvelgiau į vaikiną, kuris tvirtai gniaužė vairą ir nenuleido akių nuo kelio. Žinau, kad šios lenktynės jam reiškia daug, tad stengiausi netrukdyti. Apskritai tenorėjau tik įsijausti į lenktynes ir dėl adrenalino pamiršti Tonį ir visas tas nesąmones. Galbūt Lydija galvoja, kad nušokau nuo proto, važiuodama su Eriku, tačiau man nerūpėjo. Tegul galvoja ką tik nori. Man tas pats.

Sulaikiau kvėpavimą, kai aplenkėm baltą mašiną, kurią vairavo Dynas. Nejučiomis šyptelėjau ir ir dar labiau įsikibau į sėdynę, kai įbrolis padidino greitį. Mano širdis dar labiau trankėsi nuo tokio adrenalino pertekliaus. Dabar jį jaučiau visame savo kūne. Nuo jo jaučiausi dar labiau galingesnė ir stipresnė. Niekad negalvojau, kad adrenalinas gali šitaip sustiprinti žmogų. Dabar netgi pajutau norą sėsti į Eriko vietą ir vairą perimti į savo rankas. Norėjau gniaužti vairą, spausti gazą ir visu kūnu justi variklio burzgimą. Norėjau tiek nedaug, tačiau troškau to visa širdimi. Mane apėmė dar didesnis nusivylimas, kai suvokiau, kad to negausiu. Lenktynės jau eina į pabaigą, mes tuoj pasieksim finišą. Be to Erikas niekad man neleistų vairuoti. Ir šaip jeigu perimčiau vairą, tikriausiai Erikas būtų diskvalifikuotas. O nuo to jis manęs nekęstų dar labiau.

O to nenoriu.

Net sunku apsakyti, kaip nenoriu.

Staiga pasiekėm finišą ir aš nusisegiau diržą. Juodas automobilis cypiančiomis padangomis sustojo ir mudu su Eriku išlipom iš jo. Kietai sučiaupiau lūpas, nors viduje neapsakomai džiaugiausi, kad laimėjom. Netikėtai prie mūsų pribėgo Naomė ir įsisiurbė Erikui į lūpas. Su didžiausiu šleikštuliu stebėjau, kai jis rankomis apsiveja jos liemenį ir vis prisitraukia arčiau. Jutau, kaip gerklėje susidaro gniužulas. Bet ne. Aš negaliu išskysti. Negaliu. Giliai įkvėpiau ir priėjau prie Lydijos su Dynu, stengdamasi nekreipti dėmesio į Eriką su Naome. Tereikia tik nekreipti dėmesio ir viskas bus gerai. Atsidusau ir pasistengiau šyptelėti draugams. Nors Dyno draugu nelaikyčiau. Galbūt vis dar jaučiu šiokią tokią baimę. Net nenutuokiu kaip jis prisigretino prie Lydijos. Iš vis nenutokiu kaip ir Erikas pradėjo juo labiau pasitikėti. Regis daug ką praleidau.

- Tau viskas gerai? – paklausė Lydija, - Tikiuosi, kad Erikas tavęs nesužeidė.

- Ne, man viskas kuo puikiausiai, - atsakiau kiek per linksmu balsu, - Tiesiog padariau tą ko seniai norėjau. Pasiekiau šio vakaro tikslą ir nors trumpam pamiršau bėdas.

- Bėdas? – staiga mane nutraukė Dynas, o aš nustebusiu žvi;gsniu pažvelgiau į jį, - Nejaugi turi omeny tą narkomanų gaują? Tonį Gonsgelgą ir jo draugę Karoliną?

Vos jam paminėjus Tonį su Kara sustingau vietoje. Iš kur Dynas žino? Nejaugi Tonis sugebėjo pasigirti, kad turi merginą? Nors ir netikrą? Gražu. Nuostabiau ir būt nebegali. Dabar jau visi tuoj sužinos, kad tariamai draugauju su Toniu. Manau, kad Erikas nebus patenkintas. Nors tiesą pasakius jam neturėtų rūpėti. Jis turi Naomę ir neturėtų rūpintis manim. Staiga prie mūsų priėjo Erikas su Naome. Jų abiejų veiduose žaidė kvailos šypsenėlės. Pasistengiau praleisti pro akis kiek pašaipų blondinės žvilgsnį. Svarbu neišsiduoti ir išlikti stipriai. Naomė man yra niekas. Nė kiek jos nebijau ir ji nesugebės manęs palaužti. Gal jai atrodo, kad kovosiu dėl Eriko tačiau nekovosiu ir ji manęs nepalauš.

- Taip, Tonį, - atsakiau po nejaukios pertraukos, o Erikas pakraipė galvą. Pasistengiau nekreipti į jį dėmesio, - Iš kur jį žinai? Ir apskritai nuo kada jūs draugai? Juk nekentėt vieni kitų, bandėt sužlugdyti vienas kitą, - nusistebėjau.

- Daug ką praleidai, - atsakė Erikas, - Vieną vakarą Tonis Gonsgelgas bandė nušvilpti narkotikų iš Dyno. Jis pamatė ir jie susimušė. Nežinau kodėl, bet padėjai Dynui jį sutalžyti. Nuo tada mes kvailai nebekovojam, - paaiškino vaikinas ir mane nukrėtė šaltis, kai jis apglėbė Naomę.

- Būtent dėl to nepritariau, kad tie sukiojasi prie tavęs, - tarė Lydija, o aš kltai nuleidau galvą, - Žinojau, kad jie gali tave nuskriausti.

- Tai jūs kaip ir priešai? Šaunu, - truktelėjau pečiais.

Nors ir stengiausi atrodyti abejinga, tačiau viduje drebėjau iš tos baimės. Gerklėje susidarė dar didesnis gniužulas, o akyse kaupėsi ašaros. Sumirksėjau, kad jas sulaikyčiau. Turiu išlikti stipri. Kaip nors. Jeigu nesusitvardysiu – Tonis mane įskūs. Įskūs ir tada mano gyvenimas galutinai bus baigtas. O to nenoriu. Sudrebėjau ir mes toliau tęsėm pokalbį apie Tonį. Sužinojau kas nutiko, kai gulėjau ligoninėje. O nutiko tikrai daug ir tiek dalykai tikrai pakeitė visų santykius. Po keletos valandų pagaliau Erikas mane parvežė namo. Ačiū Dievui Naomė grįžo su Lydija, kadangi jos kaimynės. Iš tikrųjų netgi džiaugiausi, kad grįžtu su įbroliu. Nesvarbu, kad beveik visą kelią mašinoje vyravo tyla. Dabar tenorėjau tik tylos ir miego. Jeigu pradėčiau kalbėtis su Eriku, mes tikriausiai susipyktume ir viskas tuo baigtūsi. Atsidusau iš to nusivylimo ir pažvelgiau į kelią.

- Kas dedasi tarp tavęs ir Tonio? – netikėtai paklausė Erikas ir aš kaip mat pažvelgiau į jį.

- Tai neturėtų tau rūpėti. Tai visiškai ne tavo reikalas, - atkirtau, o vaikinas sustabdė automobilį. Laimei mūsų kieme.

- Bet rūpi. Tu mano..... sesuo, - kiek patylėjęs pratarė, o aš pasijaučiau tarsi būčiau gavus antausį, - Neleisiu kažkokiam šunsnukiui tavęs skriausti.

Sesuo. Aišku kas jam daugiau esu? Nieko daugiau tik sesuo. Jis mano įbrolis, aš jo įseserė. Logika paprasta. Net negalvojau, kad vienas žodis galėtų šitaip sužeisti. Tačiau sužeidė. Man tikrai skaudu. Nors jis juk pasakė tiesą, tačiau tiesa visada skaudina. Nejučiomis sumirksėjau ir pravėriau mašinos dureles. Pasijaučiau šiek tiek geriau, kai kojomis paliečiau žemę ir pradėjau eiti namo. Girdėjau, kaip Erikas seka paskui, tačiau nekreipiau į jį dėmesio. Akimirksniu pravėriau namo duris i nusirengiau paltą. Net negalvodama nusimečiau batus žudikus ir pasileidau plaukus. Jutau, kaip Erikas nenuleidžia nuo manęs akių. Iš visų jėgų stengiausi nekreipti dėmesio. Nors buvo sunku. Labai sunku. Nejučiomis vaikinas priėjo prie manęs arčiau. Jutau, kaip jo akyse tyrinėja mane ir nuo to jaučiausi kiek nejaukiai, tačiau vėlgi nekreipiau dėmesio.

Jutau, kaip pradeda daužytis mano širdis. Po akimirkos mūsų kūnai susilietė. Nesuvokiau kas čia darosi. Juk jis turi Naomę ir sakė, kad esu jam tik sesuo. Niekas daugiau tik sesuo. Nejučiomis prikandau lūpą. Staiga vaikinas savo delnais švelniai suėmė mano veidą ir savo lūpomis prisilietė prie manųjų. Atrodė kad visas laikas sustojo. Ir jis visas dabar priklausė mums. Man nerūpėjo, kad mus gali pamatyti tėvai ar dar kas nors. Šis bučinys tik įrodo, kad nesu jam sesuo. Esu kažkas daugiau. Ir jis man neabejingas. Dabar tuo įsitikinau. Savo rankomis apsivijau vaikino kaklą, o tas prispaudė mane prie sienos. Niekad negalvojau, kad jis mane pabučiuos. Ir dar šitaip. Staiga po kelių akimirkų mums pritrūko oro ir abu atsiplėšėm vienas nuo kito. Nejučiomis sukikenau, nes Eriko veide išvydau neapsakomą nuostabą ir šiokį tokį susigėdyjimą.

- Aš... Nežinau ką... – sumikčiojo ir nervingai pirštų galiukais perbraukė per savo plaukus.

- Nieko nesakyk, - šyptelėjau ir užlipau laiptais.

Negalėjau patikėti tuo kas ką tik įvyko. Mes pasibučiavom. Ir nuoširdžiai. Nei vienas regis nesigailėjom to. Dabar jaučiausi kaip pradinukė, kuri negalėjo nuslėpti šypsenos. Dabar šypsena ramiausiai žaidė mano veide. Niekad negalvojau, kad dėl tokio menkniekio šitaip pasitaisys nuotaika. Žinau, kad nuo šio bučinio nedaug kas pasikeis, tačiau vis tiek jaučiausi laiminga. Pirmą kartą per šitiek laiko. Po kelių minučių įėjau į kambarį ir tyliai uždariau duris. Staiga šypsena dingo nuo mano veido, kai suvokiau, kad jame nesu viena.

Po velnių.

- Sveika sugrįžus, - pašaipiai ištarė Tonis.