Vaikščiojanti katastrofa

36

- Pamatysi, viskas bus gerai, - klausiausi kaip čiauška Naomė priėjusi prie Eriko kameros, - Jūs laimėsit teisme ir viskas bus gerai. Mes baigsim mokyklą ir įstosim į patį geriausią universitetą. Viskas bus pamiršta.

Prunkštelėjau ir atsirėmiau į šaltą sieną. Kokio velnio ji čia atėjo? Juk Erikui ji nė kiek nerūpi. Visiškai nerūpi. Jam apskritai nerūpi niekas. Jis neturi jokių jausmų. Jo viduje vyrauja tik visiškas šaltis ir tamsa. Aš priartėjau prie jo per daug ir buvau įpainiota į tą tamsą. Mano kūną pasiglemžė tamsa. Ji užvaldė mintis ir buvau praradus sveiką protą. Tačiau pastarieji įvykiai ir atminties grįžimas padėjo man atgauti sveiką protą. Dabar viską matau kaip yra ir tamsa netemdo proto. Sumirksėjau ir nusukau savo akis nuo Eriko ir Naomės. Tiesą pasakius jutau neapsakomą pavydą ir norėjau tai kalei nurauti plaukus, bet tegul. Renkasi Erikas. Jis pasirinko ją – ilgakoję blondinę, o ne mane kuklią rudaplaukę, kuri priedo yra jo įsseserė.

Manęs tai neturėtų žeisti, nes juk seniai žinojau, jog esu tik žaisliukas.

Staiga prie kameros priėjo policininkas ir atvėrė ją. Regis teismas jau greit prasidės. Akimirksniu atsistojau nuo gulto ir pasitvarkiau juodą, kelių nesiekiančią suknelę ir kuoduką. Prikandau lūpą ir leidau pareigūnui antrankiais surakinti mano riešus ir išsivesti iš kameros. Kuo greičiau pradėsim tuo greičiau viskas baigsis. Sudrebėjau, kai buvo atvesti Erikas, Lydija ir Dynas. Visų veidai buvo neįskaitomi, tačiau vis tiek sugebėjau pamatyti, kad jie sunerimę. Bet viskas bus gerai. Tėtis tuo pasirūpins.

- Viskas bus gerai, - ištarė Erikas, o aš atsisukau į jį.

- Bus, - atkirtau šaltu balsu ir mus pradėjo vesti į teismo salę.

Visą kelią mano širdis neapsakomai baladojosi. Nors ir žinojau, kad mes išsisuksim, tačiau vis tiek bijojau. Bijojau, kaip velnias kryžiaus. Atrodė, kad man tuoj pritrūks oro ir nugriūsiu be sąmonės. Tačiau geležis ant mano riešų neleido man prarasti sveiko proto. Vos man netinkamai sujudėjus, riešus perverdavo skausmas. Tik jis padėjo neprarasti sveiko proto. Po dvidešimties minučių pagaliau atsidūrėm salėje. Iš visų jėgų pasistengiau nekreipti dėmesio į visus tuos smerkiamus žvilgsnius, kurie dar labiau varė mane į neviltį. Greitai atsidūrėm teisiamųjų suole ir į salę įėjo teisėja. Ji greit pasiekė savo vietą ir paskalbė teismo pradžią.

Visą laiką sėdėjau ir tylėjau, stebėdama padėtį. Nors ir mano širdies plakimas nepasidarė normalus, o delnai nenustojo drėgti, tačiau vis tiek laikiausi. Bene visą laiką salėje kas nors kalbėjo. Tai liudininkai, tai advokatai. Visi balsai susiliejo mano galvoje ir jau nebesugebėjau atskirti ką jie kalba. Tie balsai tapo tik dideliu bičių dūzgimu avilyje. Atrodė, kad tuoj išeisiu iš proto dėl tos įtampos ir balsų.

- Posėdį pratęsim po dešimties minučių pertraukos, - pareiškė teisėja ir plaktuku trenkė per savo stalą.

Visi buvę salėje išsiskirstė, tačiau mes likom sėdėti. Prie mūsų arčiau priėjo advokatas ir pasitvarkė savo pilką kaklaraištį. Jo šviesiai rudi plaukai styrojo į visas puses, o dramblio kaulo spalvos kostiumas buvo susiglamžęs. Keletą raukšlių turintis veidas atrodė kiek pavargęs.

- Dabar turėsit liudyti, tad nesumaukit visko, - ištarė kiek griežtu balsu, tačiau greit jo veidas vėl pasidarė pavargęs.

- Galėsiu liudyt už mus visus, - pareiškė Erikas rimtu veidu.

- Erikai... – nesusivaldžiusi ištariau sunerimusiu balsu. Jis negali nes mes turim liudyti visi.

- Nusprendžiau, Samara. Ir niekas to nepakeis, - atkirto, o aš suraukiau kaktą, - Nustok vaidinti žmoną, - suburbėjo, tačiau aš išgirdau.

Išpūčiau akis. Jis liepė man nustot vaidinti žmoną... Ir tai ištarė, kaip kokį keiksmažodį. Ištarė labai tyliai, kad tik aš girdėjau, nes sėdėjau prie jo. Mane apėmė pyktis ir nejučiomis pasimuisčiau. Mano riešus kaip mat pervėrė skausmas ir aš cyptelėjau. Tačiau skausmas vis tiek neužėmė svarbiausios vietos. Svarbiausią vietą užėmė tokie Eriko žodžiai. Tai aš turėčiau jo nekęsti, o ne jis manęs. Jau visiškai jo nebesuprantu. Nors kas supranta tuos vaikinus? Ne mums juos supaisyt.

Po kelių minučių pertrauka baigėsi ir posėdis tęsėsi toliau. Viskas buvo labiau įtempta, negu anksčiau. Atrodė, kad mano širdis iššoks iš krūtinės, kai Tonis pradėjo savo kalbą. Jis mus kaltino tiek būtais, tiek nebūtais dalykais. Bet advokatas visaip stengėsi paneigti jo žodžius. Jis pateikė įrodymų, kad Tonis pats lindo prie manęs ir kad buvo apsvaigęs, bei jam reikia gydymo. Staiga krūptelėjau, kai salėje nuaidėjo teisėjos balsas:

- Nukentėjusysis yra paskelbiamas kaltu. Jis turi rimtų psichinių sutrikimų. Negalim jo teisti. Taip pat ir kaltinamųjų, nes jie yra nekalti. Jie bus išteisinti, o Tonis Arčivaldas kurį laiką praleis reabiliatacijoje. Byla baigta, - atsidusau iš palengvėjimo, kai ji trenkė plaktuku per stalą.

Negaliu patikėti, kad viskas baigėsi. Mes laimėjom bylą. Dabar galėsim gyventi normalų gyvenimą. Nebebus daugiau jokių paslapčių, nieko. Viskas susitvarkė ir grįžo į senas vežes. Tačiau nepaisant to nesijaučiau nė kiek laiminga. Atsistojau nuo suolo ir puoliau į tėčio glėbį, kuris greitai atėjo prie mūsų. Apkabinau jį taip stipriai kaip tik galėjau. Man buvo liūdna, nes juk Erikas turėjo mane apkabinti ir džiaugtis pergale, bet jis tik glėbiasčiavosi su Naome. Dynas buvo su Lydija. O aš kaip visad likau viena. Atsitraukiau nuo tėčio ir nurijau gerklėje įstrigusį gniužulą. Greitai prie mūsų priėjo mama ir aš vėl ją apkabinau. Tiesą pasakius dabar norėjau prasmegti skradžiai žemę, bet nepalūžau. Tik ne čia ir ne dabar. Erikas yra paskutinis kvailys ir idiotas, sudaužęs mano širdį. Dėl to jo dar labiau nekenčiau. Bet jis tikrai nėra vertas mano ašarų ar kančių.

Tokia viltis padėjo man pasijusti geriau.

Sumirksėjau, kad sulaikyčiau ašaras ir aukštai iškėlusi galvą atsitraukiau nuo mamos. Akimirksniu mano veidą papuošė dirbtina šypsena. Turiu išlikti stipri ir neparodyti Erikui kaip stipriai kenčiu viduje. Dar labiau išsiviepiau, kai Erikas atsisuko į mane. Jis jau norėjo eiti prie manęs, tačiau aš tik nusisukau ir patraukiau iš salės.

- Negaliu patikėti, kad laimėjom, - džiaugsmingai ištarė Lydija, o aš pasileidau savo kuoduką. Krūptelėjau, kai plaukai pasklido ant pečių, - Kas yra? Atrodai kaip nesava, - pastebėjo draugė.

- Taip ir turėjo būti. Tėtis pasistengė, - tariau ir dar labiau išsiviepiau, - Man? Man viskas gerai. Gal einam kur nors atšvęsti? Tik mudvi. Vis tiek jau rytoj išvažiuosiu, - net negalvodama ištariau.

- Teisybė. Einam. Tik mes ir jokių vaikinų, - nusijuokė, o aš su ja, - Pala. Išvažiuoji? Kur?

Lydijos veide greitai atsirado nerimas, o aš tik truktel;ėjau pečiais. Net nežinau kodėl taip pasakiau. Staiga mano žvilgsnis nukrypo į Eriką, kuris mus stebėjo. Manyje sukilo noras įskaudinti jį taip, kaip jis įskaudino mane. Juk visada mėgau kerštą. Kerštas pats geriausias dalykas, koks tik gali būti. Ir kaip nebūtų keista, prisiminiau savo senelius, kurie visada kvietė mane pas juos. Dabar rudens atostogos. Į mokyklą nereikia. Ir be to man reikia atitrūkti nuo visko. Tad kelios savaitės pas senelius prie jūros bus pati geriausia išeitis.

- Sutinku. Važiuosiu pas senelius. Visoms atostogoms. O gal ir liksiu ten, bei lankysiu naują mokyklą. Nesvarbu, kad šie metai paskutiniai, - atsakiau ir krūptelėjau, kai prie mūsų priėjo Erikas, kuris atrodė šiek tiek įsiutęs.

- Tu niekur nevažiuosi, - pareiškė piktu balsu.

- Neturi teisės man vadovauti, - atkirtau, - Ir be to čia ne tavo reikalas ką darau. Aš nesikišu į tavo, tad ir tu nesikšk į mano, - pareiškiau ir apsisukusi palikau juos abu su Lydija apstulbusius.

Jie apstulbę dėl tokio mano elgesio, tačiau man nerūpi. Tiesiog pasakiau ką manau. Aš nesikišu į jo reikalus, tad tegul jis nesikiša į manuosius. Taip bus geriausia. Sunkiai atsidusau ir patraukiau į namus dėtis daiktų. Išskrisiu ryt, tad laiko nėra labai daug.