Samara Meison turi viską, ko tik gali norėti paaugliai. Tačiau jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, po avarijos. Mergina praranda visus prisiminimus. Dabar ji bando susivokti kas įvyko praeityje. Deja, tam visiškai nepadeda jos įbrolis Erikas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Vos ne vos prisiverčiau šyptelėti, kai raudonplaukė smulki mergina pribėgo prie manęs. Jos žalios akys spindėjo iš to pasitenkinimo, o juodas paltukas buvo prasegtas. Taigi, čia Lydija. Tikrovėje ji atrodė šiek tiek kitokia, negu nuotraukoje. Plaukai ilgesni ir figūra dailesnė. Po akimirkos atsidūriau draugės glėbyje. Buvo gan keista glėbesčiuotis su ja, bet juk mes draugės. Ar bent jau tokiomis buvome. Juk ji padės man viską prisiminti. Galbūt netgi suprasiu kodėl Erikas manęs taip nekenčia. Staiga mergina atsitraukė nuo manęs ir nusitempė prie laužo. Jutau, kaip kiti neneleidžia nuo mūsų akių ir man buvo siaubingai nejauku, tačiau nieko negalėjau padaryti. Greitai su Lydija atsisėdom ant rąsto.
- Džiaugiuosi, kad pabudai, - džiaugsmingai tarė draugė, o aš šyptelėjau – Negalvojau, kad atvyksi čia būtent su Eriku. Tikriausiai niekas to nesitikėjo, - šyptelėjo, o aš nunarinau galvą.
- Mama privertė jį mane čia atsitemti, - pagaliau pažvelgiau į ją – Ir mes turėsim miegoti viename kambaryje, - tariau kiek linksmu balsu, o Lydija išpūtė akis – Bus tikra kankynė. Bet kas svarbiausia nė nenutuokiu kodėl jis manęs taip nekenčia.
Lydija vis dar spoksojo išplėtusi akis, o aš nusukau akis nuo jos ir peržvelgiau kitus. Jie apsimetė, kad nespokso į mane, tačiau jiems nekaip sekėsi. Supratau, kad jie spokso į visiškai svetimą merginą, kuri jų nepamena. Ir tie žvilgsniai verčia ją jaustis nejaukiai. Jeigu jau dabar taip spokso, kas bus, kai grįšiu į mokyklą? Jie manęs nepaliks vienos nė akimirkai. Iš tos nevilties atsidusau ir atsisukau į Lydiją, stengdamasi ignoruoti tuos smalsuolius. Nesvarbu, kad tai buvo neapsakomai sunku.
- Jūs visada nekentėt vienas kito, - tarė draugė, o aš prikandau lūpą – Taip jau buvo. Kai jūsų tėvai susituokė, jūs pradėjo kariauti. Dabar manau karas vis dar tęsiasi. Sklando gandai, kad jis atskleis kai kurias tavo paslaptis, - jos veide atsispindėjo šokas, o aš išpūčiau akis.
- Jis tikrai nesveikas, - sušvokščiau ir įsikibau į rąstą, kad nenugriūčiau nuo jo – Bet kodėl viskas? To niekaip nesuprantu....
- Tu buvai populiari ir kartais peržengdavai ribas. Kelis kartus iškrėtėm kelias kiaulystes Erikui ir jis yra per didelis egoistas ir pasipūtėlis, kad atleistų kelias išdaigas, - tarė ir aš staiga pažvelgiau į kitą laužo pusę, prie kurios jau sėdėjo Erikas su keliais draugeliais.
Vėl jutau, kaip visų žvilgsniai sminga į mane. Taigi, aš buvau populiari. Galbūt netgi kalė. Dėl to ir Erikas manęs nekenčia. Nesvarbu, kad pats toks yra. Atsidusau ir krūptelėjau, kai išgirdau grupelės juoką. Suraukiau kaktą ir su nerimu pažvelgiau į draugę, kuri išsitraukė savo mobilų ir aiktelėjo. Kas čia dabar? Ką Erikas padarė? Visu kūnu jutau, kad jis kažką iškrėtė. Tik ką? Dabar visų akys vėl smigo į mane. Kai kurių veiduose atsispindėjo šokas, o kai kurių pašaipa. Po galais, ką aš jam tiksliai padariau?! Nejučiomis paėmiau Lydijos mobilų ir paskaičiau kas čia parašyta. Paskaičiusi aiktelėjau. Tačiau man rireikė skaityti dar kartą, kad įsitikinčiau, kad tai tiesa.
„ Mielas dienorašti,
Tu negalėsi patikėti, bet tai įvyko. Mes su Tobiu tai padarėm. Ir aš pirmą kartą parūkiau žolės. Tobiui reikėjo prastumti žolę, tad nusipirkau kelias suktines. Aišku, teko pasiskolinti kelis dolerius iš mamos bet viskas gerai. Dabar man atrodo, kad Tobis pradės mane sekioti kaip šunytis, bet man nusispjaut. Tarp mūsų niekad nieko nebus. Gal tai tebuvo viena naktis ir kelios suktinės. Nieko daugiau. Daug kas mane vadins kekše ar narkomane, bet juk tokia nesu. Juk gyvename tik kartą, tiesa? Samara"
Žioptelėjau iš tos nuostabos. Aš pirkau žolės? Ir miegojau su kažkokiu Tobiu? Nejaugi čia mano dienoraštis? Nejaugi tikrai rašiau dienoraštį? Man suspaudė gerklę. Girdėjau, kaip Erikas kikena iš manęs. Lydija buvo teisi. Jis atskleidžia mano paslaptis. Mano gėdingas paslaptis iš nuodėmingo dienoraščio. Bet aš negaliu būti tokia. Nesu tokia. Ne, Erikas tikrai pats parašė visą tekstą ir išsiuntė visiems. Tai negali būti mano dienoraštis. Išplėstomis akimis pažvelgiau į Lydiją, kuri pasiėmė monilų. Jos veidas tik patvirtino, kad tai įrašas iš mano dienoraščio.
- Samara Meison turi naują pravardę. Narkomanė. Kekšė, - netikėtai pareiškė Erikas, o aš netekusi kantrybės atsistojau ir priėjau prie jo.
- Nedrįsk manęs taip vadinti, - sušnypščiau, o jis tik nusikvatojo – Tas dienoraštis net ne mano. Kas žino iš kur čia viską ištraukei, - tariau ir susvyravau.
- Deja, jis tavo, - tarė ir iškėlė juodą knygutę.
Erikas ištiesė man dienoraštį ir aš jį paėmusi pradėjau jį vartyti. Drebančiomis rankomis atverčiau vieną puslapį ir išvydau tą patį įrašą, kuris buvo paskelbtas visiems. O dieve. Aš rimtai tai dariau. Aiktelėjau ir užverčiau dienoraštį. Girdėjau, kaip daug kas kikena iš manęs. Tikriausiai tokio pažeminimo dar nesu niekur patyrusi. Bet ne. Negaliu šitam šunsnukiui šitaip elgtis su manimi. Negaliu. Jeigu jis nori karo, tai karą ir gaus. Negaliu nusileisti. Giliai įkvėpiau ir priėjau arčiau prie įbrolio. Užsimojau ir trenkiau jau per veidą. Trenkiau iš visų jėgų, taip kad mano delną pradėjo perštėtėi, o vaikino veidas nusisuko į kitą pusę. Visi aiktelėjo, o aš patenkinta savimi išsiviepiau.
- Niekas. Girdi? Niekas šitaip su manim nesielgs, - piktu balsu pareiškė Erikas ir čiupęs mano ranką pradėjo kažkur temtis.
- Paleisk mane! – surikau, tačiau jis manęs nesiklausė.
Jutau, kaip jo nagai smingą man į odą. Tyliai cyptelėjau iš to skausmo, tačiau vaikinas į tai nekreipė dėmesio. Po kelių minučių jis mane pasodino į savo mašiną, o aš drebėjau iš tos baimės. Ką tas kvailys sugalvojo? Po kelių akimirkų mes pradėjom važiuoti. Erikas važiavo neapsakomu greičiu. Mano širdis trankėsi, kaip pamišusi. Jutau, kad tuoj pradėsiu klykti. Tačiau, vis tiek tai jo nesulaikys. Bet ko jam taip siusti? Jis pirmas pradėjo. Pirmas paviešino tą prakeiktą įrašą, o aš atsilygindama trenkiau jam. Jis mane pažemino labiau. Staiga aiktelėjau, kai prisiminiau jo grasinimą. Erikas grasino mane palikti vidury miško. Nuo tokios minties dar labiau sudrebėjau.
- Kur mes važiuojam? – paklausiau trūkinėjančiu balsu.
- Jeigu pasakysiu nebus taip įdomu, - pareiškė kiek linksmu balsu.
- Erikai, aš rimtai. Nepažįstu šito miesto. Prašau liaukis, - dabar jau sukūkčiojau. Jutau, kaip mano akyse kaupiasi ašaros.
- Tu nesiliovei, kai reikėjo, - pareiškė ir stipriau suspaudė vairą.
- Atsiprašau, gerai?! – surikau – Juk tai tebuvo tik praeitis. Viskas baigėsi. Aš pasikeičiau, - pabaigoje mano balsas užlūžo.
Erikas tik vyptelėjo ir staiga sustabdė mašiną. Neišlaikiusi pusiausvyros palinkau į priekį ir atsitrenkiau į stiklą. Mano kūnu perėjo neapsakomas skausmas. Pakėliau galvą ir susiėmiau už jos. Staiga krūptelėjau, kai mašinos durelės užsitrenkė ir greit atsilapojo manosios. Erikas ištempė mane iš mašinos. Netvirtai atsistojau ant kojų ir išsivadavau iš įbrolio gniaužtų. Man susuko skrandį. Jaučiau, kad tuoj apsivemsiu. Susiėmiau už pilvo.
- Geros kelionės namo, – nusivaipė Erikas ir įsėdo į mašiną.
Išpūčiau akis ir sudrebėjau, kai jis įsėdo į mašiną. Mano skruostais nusirito kelios ašaros, kai išgirdau variklio burzgimą. Greitai mašina dingo iš mano akiračio. Jis mane paliko vidury miško. Nežinau kelio atgal. Ir jau temsta. Kas dar gali būti geriau? Prikandau lūpą, kad nepradėčiau kūkčioti. Erikas neklydo. Mano gyvenimas jau virto tikru pragaru.
