Samara Meison turi viską, ko tik gali norėti paaugliai. Tačiau jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, po avarijos. Mergina praranda visus prisiminimus. Dabar ji bando susivokti kas įvyko praeityje. Deja, tam visiškai nepadeda jos įbrolis Erikas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Stovėjau kelkraštyje ir stebėjau pravažiuojančias mašinas. Mane krėtė šaltis, o gerklę spaudė. Norėjosi klykti iš visos gerklės, tačiau kažkaip susilaikiau. Rankomis stipriau suspaudžiau Samaros Meison dienoraštį. Vis dar negaliu patikėti, kad aš tai parašiau. Nesvarbu, kad nieko nepamenu bet vis tiek. Pasirodo, tikrai buvau ta kalė, visiems gadinanti gyvenimus. Tai mane gniuždė. Nepasakomai gniuždė. Ir dar Erikas. Jis mane pažemino visų akivaizdoje ir dar paliko vidury miško. Net neturiu mobilaus ir nežinau kaip grįžti namo. Iš tos nevilties nubraukiau užkritusius plaukus nuo kaktos ir atsidusau. Jau dabar norėjau, kad taip ir nebūčiau pabudusi iš komos. Ar bent jau praradusi atminties.
Staiga mane iš apmąstymų pažadino lietaus lašai. Nuostabu. Lyja. Sušlapsiu ir susirgsiu. Kas dar gali būti geriau? Su kiekviena akimirka lijo vis smarkiau, o aš klimpau į dar didesnę neviltį. Galbūt turėčiau eiti ir gal sugebėsiu nusigauti iki miesto? Tai pati geriausia išeitis. Pradėjau lėtais žingsniais eiti kelkraščiu ir su pavydu stebėjau, kaip pravažiuoja kelios mašinos. Tačiau netikėtai viena tamsiai mėlyna patraukė mano dėmesį. Išpūčiau akis, kai ji sustojo prie manęs. Sustingau vietoje, kai durelės prasivėrė ir pamačiau savo amžiaus vaikiną. Jo žalios akys įdėmiai mane stebėjo, gal jose šiek tiek atsispindėjo nerimas. Jo juodi, kaip naktis plaukai buvo sukelti į viršų ir susitaršę. Jis vilkėjo juodą striukę, kuri buvo prasegta ir pro baltus marškinėlius matėsi raumeninga krūtinė. Papurčiau galvą ir nustojau spoksoti.
- Samara? Ką čia veiki? Lipk vidun, - tarė vaikinas, o aš sumirksėjau ir krūptelėjau, kai mane nukrėtė šaltis.
- Kas tu toks? – net pati nustebau, kai toks klausimas pasigirdo iš mano sustingusių lūpų.
- Tobis. Tobis Tvinčeris, - tarė – Nejuokauk ir lipk, nes nenoriu, kad susirgtum, - nieko neatsakiau, o vaikinas čiupęs mano ranką įsitempė į mašiną – Samara, mes esam draugai. Žinau, kad dabar visi mus aptarinėja, bet juk buvom draugais. Manim gali pasitikėti, - jo akys suspindo, o aš uždariau duris.
Taigi, čia tas pats Tobis iš dienoraščio? Tas narkotikų platintojas? Tas, kuriam neko nejaučiu, nors ir miegojau su juo. Ar bent jau nejaučiau. Juk dienoraštyje rašoma, kad pasakysiu jam, kad manęs nesekiotų. Kaip mat pajutau kaltę. Tik per mano kvailą dienoraštį visi apkalbinėja jį. Aišku ir per Eriką. Jis pažemino ir Tobį. Ne vien mane. Papurčiau galvą ir pažvelgiau į Tobį, kuris užvedė variklį ir automobilis šovė į priekį. Jis nevažiavo labai greitai, bet ir nelėtai. Aišku ne taip pamišėliškai, kaip Erikas. Erikas norėjo tik mane įbauginti, o Tobis ne. Neturėčiau lyginti dviejų skirtingų žmonių.
- Ačiū, kad paveži, - tariau tyliu balsu – Ir be to atsiprašau už tą kvailą įrašą. Net nenutuokiu kas man tada užėjo, - atsiprašinėjau, o Tobis tik šyptelėjo.
- Tu nekalta. Viskas tik per Eriką. Esu nusikaltęs ir jam todėl, jis paviešino būtent tą įrašą, - jis suraukė kaktą ir stipriau sugniaužė vairą – Todėl manau, kad metas gržįti senajai Samarai ir neleisti jam šitaip elgtis su tavimi.
Ką jis turi omenį? Kovoti su Eriku? Bandyti jam kenkti ir panašiai? Nemanau, kad tai gera mintis. Jau įsitikinau, kad Erikas gali padaryti ne vien tai. Jis sugeba pakenkti dar labiau, negu bet kas kitas. O pasėkmės tikrai bus skaudžios ir net baisu pagalvoti kas bus tada. Tikrai neatsilaikysiu prie įbrolį. Aš tikrai pasikeičiau ir skiriuosi nuo tos ankstesnės Samaros. Nenoriu niekam kenkti ir noriu gyventi taikiai, be jokių dramų. Man viso to nereikia. Atsidusau, o Tobis pažvelgė į mane. Iš jo akių mačiau, kad jis nori pasirūpinti manimi ir netgi galbūt jam patinku, bet aš nieko nežinau apie jį. Tiksliau nepamenu. Kad ir kas mus siejo, tai ir liks praeitimi. Nieko nebebus. Turiu būti sąžininga tiek su juo, tiek su savimi.
- Jau žinau, kaip gali jam atkeršyti ir jį sužlugdyti, - šyptelėjo Tobis – Galėtum jį suvilioti, priversti pamesti galvą dėl tavęs, o paskui įskaudinti, kaip niekas neskaudino, - jo akys suspindo iš to pasitenkinimo – Nieko nėra geriau, nei sudaužyta širdis.
- Tobi, nemanau, kad darysiu tai. Jis tada dar labiau manęs nekęstų ir panašiai. Tada kentėčiau dar labiau. Nemanau, kad noriu visų tų dramų. Tiesiog noriu viską prisiminti ir bandyti sugrįžti į normalų gyvenimą. Nieko daugiau, - Tobis tik suraukė kaktą, o aš nusukau akis į kelią.
- Bet Samaros Meison gyvenime buvo vien tik dramos. Dramų karalienė – antras tavo vardas. Tai buvo tavo dalis. Tu tikrai visus priversdavai kentėti už mažiausią klaidą. Erikas to taip pat nusipelnė. Negali leisti, kad jis legtūsi taip su tavim, - staiga automobilis sustojo, o aš lengviau atsikvėpiau, išvydusi namus – Tavo stotelė. Tikiuosi, kad apgalvosi viską.
- Ačiū, kad pavežei, - suburbėjau ir išlipau iš mašinos.
Lietus dar tik labiau sustiprėjo. Apkabinau save rankomis ir įbėgau į namą. Labai tikėjausi, kad pavyks į kambarį įsmukti nepastebėtai, nes nenoriu aiškintis. Lėtais žingsniais pradėjau lipti laiptais ir vyptelėjau, išgirdusi, kaip svetainėje eina televizorius ir girdisi Lorenos ir Saimono balsai. Greitai užlipau laiptais ir nubėgau į savo, tiksliau savo ir Eriko kambarį. Automatiškai nusimečiau striukę ir nusiaviau batus. Labai džiaugiausi, kad Erikas dar negrįžęs. Ir tikiuosi, kad grįš tada, kai miegosiu. Visiškai nenoriu jo matyti ir pyktis su juo. O tikrai pradėdėsiu rėkti, kai jį pamatysiu. Atsidusau ir nuo spintelės čiupusi šepetį pradėjau šukuotis plaukus. Jie buvo visiškai šlapi. Labai tikėjausi, kad nesusirgsiu. Nors tada dar kelias dienas prabūčiau namie.
Baigusi šukuotis gražinau šepetį ant spintelės ir pradėjau labiau apžiūrinėti kambarį. Kol Eriko nebuvo galėjau labiau apžiūrėti jo daiktus. Priėjau prie jo spintelės, kuri buvo prie lovos ir ją pravėriau. Stalčiukas priminė eilinį vaikino stalčių. Jame buvo prigrūsta visokių daiktų. Nuo cigarečių nuorukų iki prezervatyvų. Pamačiusi pastaruosius suraukiau kaktą ir uždariau stalčių. Kituose stalčiuose nebuvo nieko įdomaus, tad patraukiau prie spintos. Joje buvo tik netvarkingai sumėtyti rūbai. Staiga pakėliau mėlynus džinsus ir nejučiomis įikišau ranką į jų kišenę. Aiktelėjau, kai joje užčiuopiau maišelį. Ištraukiau maišelį ir išpūčiau akis, kai pastebėjau, kad tame maišelyje yra balti milteliai.
Sustingau vietoje, kai pajaučiau kaip mano burnoje klaupiasi seilės. Kraujas sutingo venose. Nebegalėjau pajudėti ir atitraukti žvilgsnio nuo plastmasinio maišelio. Kas man darosi? Nejaugi noriu tų narkotikų? Ir kaip Erikas juos turi? Jis toli gražu neprimena narkomano. Nebent jis stumdo narkotikus... Paskutinė mintis privertė mane sudrebėti. Bet nejaugi aš esu narkomanė? Ne, negaliu ja būti. Tik jau ne aš. Negaliu. Giliai įkvėpiau, kad apsiraminčiau ir įkišau maišelį į kišenę. Greitai sulanksčiau džinsus ir padėjau juos į vietą. Greitai uždariusi spintą atsirėmiau į ją ir stengiausi nusiraminti. Nejaugi dėl visko kaltos tos kelios suktinės, kurias kadaise suvartojau su Tobiu? Juk nuo to praėjo keli mėnesiai. Nejučiomis užmekiau akis ir atsisėdau ant žemės. Atrodė, kad būčiau netekusi visų jėgų.
- Negalvojau, kad taip greitai parsirasi namo, - pašaipiai tarė iš nežinia kur atsiradęs Erikas, o aš atmerkiau akis – Tik nesakyk, kad kuiseisi mano daiktuose? – kaip mat atsistojau ir stebėjau su kiekviena akimirka labiau širstančio vaikino veidą.
- Deja, parsiradau, - pareiškiau tvirtu balsu, iš nežinia kur gaudama jėgų, - Ne, nesikuisiau. Tiesiog ieškojau kokios nors suknelės, - šyptelėjau ir nusisukau nuo jo.
Jutau, kaip Erikas stebeilijasi į mano nugarą. Tikriausiai jis nustebo, kad kalbu taip šaltai. Aš ir pati nustebau, bet tas maišelis su narkotikais suteikė man jėgų. Nesvarbu, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Aš žinau jo paslaptį. Arba jis stumdo narkotikus arba jis juos vartoja. Būtų ne kas jeigu ta paslaptis išlįstų į viešumą? Tobis buvo teisus. Negaliu leisti Erikui šitaip elgtis su manim. Nejučiomis pašaipiai šyptelėjau ir išėjau iš kambario.
