Vaikščiojanti katastrofa

25

Kitą rytą jaučiausi kaip zombis. Naktį niekaip neišsimiegojau, o ryte tapau tikru zombiu. Tas erzino labiausiai. Pastarieji įvykiai neleido man ramiai sudėti bluosto. Dėl mano kaltės mirė žmogus. Tas, kurį partrenkiau. Jis mirė. Iškeliavo. Pradingo. Visa jo šeima jo gėdės ir verks dėl jo. Galbūt netgi prakeiks tą vakarą, kai jį partrenkiau. Bet nejaugi sužalojimai buvo tokie stiprūs, kad gydytojai jo neišgelbėjo? Nemaniau, kad jį taip stipriai sužalojau. Nors juk nesu gydytoja. Apskritasi neišmanau biologijos. Man reikia ilgai sėdėti prie knygų, kad sugebėčiau prisiminti visą biologijos kursą.

Lėtai prikišau stiklinę su sultimis prie lūpų ir gurkštelėjau šalto gėrimo. Kol mėgavausi, kaip gėrimas teka gerkle į virtuvę įžingsniavo Erikas ir aš nejučiomis šyptelėjau. Net nežinau kodėl. Galbūt dėl to kvailo bučinio? Nors dabar ne pats tinkamiausias metas šypsotis. Akimirksniu pabaigiau sultis ir stiklinę padėjau ant stalo. Jutau, kaip Erikas mane stebi ir laukia, kol pagaliau susiruošiu. Šiandien Pirmadienis ir jau pats metas grįžti į mokyklą. Dabar to norėjau labiausiai nes mokslai ir kitos mokyklines dramos padės pamiršti bėdas ir Tonį. Taip pat tą blondiną. Atsidusau ir apsirengusi paltuką palikau namus. Erikas žingsniavo prie manęs ir neratarė nė žodžio.

Tikiuosi, kad niekas mūsų nelaikys pora, nes mes tokie nesam.

Patys vakar nusprendėm, kad tarp mūsų nieko nevyksta. Tas bučinys tebuvo tik klaida ir nieko daugiau. Jis susitikinėja su Naome ir aš nenoriu su ja pyktis. Tad mes abu su Eriku nusprendėm būti draugais. Ar bent jau pabandyti jais būti. Prisipažinsiu, kad man sunku apsimetinėti, kad nieko neįvyko, tačiau taip reikia. Mes negalim būti kartu ir niekad nebūsim. Tokia yra kraupi realybė. Nieko nepakeisi. Atsidusau iš nusivylimo ir įlipau į mašiną.

- Niekad negalvojau, kad vėl kartu važiuosim į mokyklą, - tarė Erikas ir aš nusišypsojau, - Atrodo, vėl grįžtam prie senojo rėžimo.

- Tai tikriausiai, jeigu atmestume psichologus, partrenktus vaikinus ir kelis trenktus psichopatus, - kiek pašaipiai suburbėjau.

- Juk žinai, kad nesi dėl to kalta, - atkirto Erikas, - Granatuoju, kad Tonis prikišo nagus prie to, kad jis mirtų. Pats mačiau tą blondiną. Jis nebuvo stipriai sužeistas.

- Bet dabar jis miręs ir tai, kad jis nebuvo mirtinai sužeistas nieko nepakeis. Jis jau miręs ir policija ieško kas jį nužudė, - atsakiau kiek drebančiu balsu ir nurijau gerklėje atsiradusį gniužulą.

Erikas jau žiojosi kažką sakyti, tačiau jis užsičiaupė, nes mes pagaliau pasiekėm mokyklą. Atsidusau ir išlipau iš mašinos. Iš visų jėgų pasistengiau nekreipti dėmesio į tai, kad į mus visi spokso. Dar nenusprendžiau ar dėl to, kad pagaliau grįžtu į mokyklą po reabilitacijos ar dėl Eriko. Nors dabar tai tiesą pasakius nesvarbu. Juk visą laiką visi į tave žiūrės ir badys pirštais. Svarbiausia daryti ką darai ir nekreipti dėmesio. Nejučiomis šyptelėjau, kai prie manęs priėjo Lydija. Jos veide taip pat žaidė šypsena. Ji jau žino apie Tonį, bet vis tiek. Džiaugiausi, kad ji nevaikšto surūgusi ir kad bando nuslėpti nerimą. Mudvi greit apsikabinom ir prie mūsų prisiartino Erikas.

Gerai, prisipažinsiu, kad ši diena pati keisčiausia kokia tik gali būti.

- Taigi, laikysimės pažado ir nepaleisim tavęs iš akių, - linksmai pareiškė Lydija, o aš pavarčiau akis. Netgi Erikas iš to sukikeno.

- Čia mokykla, man nieko nenutiks, - linksmai burbtelėjau.

- Tiesiog patylėk ir leisk mums atlikti draugų pareigas, - atkirto Lydija ir įsikibusi man į parankę nusitempė į mokyklos pastatą.