Game On I

22

-Sveikas, Alan,-pasisveikinau su vaikinu,-Atleisk, kad veluoju. Mane truputį užlaikė.
-Nesirūpink, vistiek aš čia turiu būt,-nusijuokė. Greitai prie mūsų priėjo dar vienas vaikinas,-Luanna, čia mano draugas ir bendradarbis Alex. Alex, čia Luanna.
-Sveika,-paspaudė ranką,-Argi tu ne ta mergina iš interneto?
-Ta pati,-nusijuokiau.
-Apie tave sklinda kalbos po visą salą. Neįtikėtina,-pripažino.
-Ką sugebu tai sugebu. Tai jūs čia dirbat kartu ar keičiatės?
-Aš kartais ateinu po Alan pirmadieniais ir trečiadieniais, o kitom dienom dirbu kitam klube, bet dažniausiai ateinu truputį anksčiau čia ir mes pabendraujam ir t.t.
-Smagu jums, man tai koledžas ir futbolas,-atsidusau atsipalaiduodama kėdėje.
-Žaidi?-nustebo.
-Komandos kapitonė,-už mane atsakė Alan. Taip kalbėjom kol iki mūsų priėjo Ryan.
-Sveiki vaikinai. Kaip darbas?-paklausė.
-Viskas tvarkoj,-atsakė pasitempę.
-Jūs jau baigėt?-atsisuko į mane.
-Am, manau,-nusišypsojau,-Susirašysim dar, iki,-atsisveikinau su Alan ir Alex. Jie man pamojavo ir mes su Ryan įėjom į klubą. Vidus buvo gražus. Didžiulis baras kur buvo pilna žmonių kaip ir šokių aikštelėj. Priėjau prie baro įsispausdama į kažkokį tarpą tarp dviejų vaikinų. Jie pažiūrėjo į mane ir matės jog atpažino, bet nieko nesakė,-Kas čia stipriausia man,-pasakiau barmenui bandydama perrėkt muziką jis jau pradėjo ruošt ir dar pridėjau,-Du.
-Esi įsitikinus? Šių kokteilių nieks negėrė ilgą laiką, nes jie buna perstiprūs,-susirūpino.
-Visiškai įsitikinus,-tvirtai atsakiau. Pabaigęs plakti ir supilęs į taures ant galo į kokteilį įmetė sauso ledo kuris pradėjo leist dūmus per visą baro stalą. Juos pamatę žmonės atsisukdavo į mane išpūtę akis. Jaučiausi labai žema tad nusprendžiau atsisėst ant baro ir iškart užsiverčiau vieną taurę, po to kitą. Gėrimas buvo stiprus, pripažinsiu, bet nesijaučiau apsvaigus,-Dar du,-pasakiau barmenui ir vaikinas šalia manęs žioptelėjo. Sėdėjau dėmesio centre ir lingavau pagal muzika. Kai tik kokteiliai buvo paruošti visi pradėjo ploti ir rėkti:"Gerk" vėl ir vėl. Eilinį kartą užsiverčiau abi taures ir dabar paprašius dar atsistojau ant stalo ir pradėjau šokti. Kaikurie mane filmavi, kiti plojo, treti rėkavo ir švilpė. Pagrinde vaikinai. Net nebežinau kur Ryan yra, bet man nerūpėjo. Išgėrus dar pajutau jog esu pakankamai apsvaigus ir su pagalba nusileidau ant žemės. Nuėjau į šokių aikštelę ir dabar šokau pačiam centre apsupta vaikinų kurie šoko šalia. Šitai jau primena Ohio.

Niall pov.
-Turiu blogą nuojautą,-sumurmėjo Jake kai jau trys ryto ir Luannos dar nėra.
-Kodėl?-bandžiau išlikti ramus.
-Pala...-užtesė ir mes visi laukėm ką jis nori pasakyt,-Dabar ir įrodymą blogos nuojautos,-tarė ir atsuko kompiuterį. Paleido įrašą ir ten pasirodė Luanna sėdinti ant baro, po to jai padavė gėrimus ir iš garsų ir vaizdo suprantu jog ypatingi, reti arba labai stiprus. Ji juos išgeria ir atsistoja šokt ant stalo. Galiausiai dar išgėrus ji nulipa ir nueina į šokių aikštelę. Antraštėje prie vaizdo parašyt;"Luanna Perez. Ši mergina nuostabi. Jai sutiksit - jūs norit būt jos draugais."
-Gerai žinia, kad mes jos draugai,-tarė Josh.
-Bloga žinia - ji nežinia kur,-pabaigė Liam.
-Kaip taip sugebėt?-sumurmėjau sau.
-Nežinau, Niall, nežinau,-nusistebėjo Jake. Palaukus dar dešimt minučių išgirdom tuksenimą.
-Aš vėl palikau raktus,-sukrizeno Luanna. Aš greitai nubėgau atidaryt durų ir pro jas svyruodama atžingsniavo raudonplaukė,-Ką jūs vaikinai?-paklausė atsisėsdama tarp Liam ir Jake ant sofos.
-Nieko,-paprastai atsakė Jake.
-Tai tada valinkit nuo mano lovos!-užriko ir šie kaip mat atšoko nuo sofos. Galiausiai tiesiog palikom ją miegot ir patys padarėm tą patį.

^Rytas^
Luanna pov.
-Mano galva!-suinkščiau kai tik atsikėliau nuo galvos skausmo.
-Negali būt!-kažkas nusižvengė
-Užtylk!-surėkiau.
-Kerštas!-surėkė šalia mano ausies Josh.
-Aš tave nužudysiu!-suklykiau.
-Neee, aš dar pasilinksminsiu!-jis garsiai nusijuokė.
-Kas nors! Jake, Niall, Liam! Nužudykit jį!-suklykiau pagalbos. Skausmas buvo nežmoniškas. Kam aš tiek gėriau?
-Josh, kas čia vyksta?-atėjo Niall iš kito kambario.
-Kerštas!-garsiai tarė,-Čia už plaukus!-ir dar padarė garsų piktadario juoką.
-Nužudyk jį, dėl mano gyvybės,-suinkščiau. Toks jausmas lyg kažkas norėtų tau perplėšt galvą į dvi dalis.
-Josh gana,-tyliai pasakė Niall.
-Oi ne,-nusijuokė.
-Pažiūrėk į mano plaukus,-sušnypštė,-Jir sušiktai rožiniai,-kol jie kalbėjo aš išsiritau iš lovos ir išėjau lauk. Nuėjau iki registratūros kur buvo ta pati moteris.
-Gal turit vaistų nuo galvos skausmo?-tyliai paklausiau.
-Tuoj pažiūrėsiu panele Perez,-maloniai ir tyliai pasakė. Sutrikau, kad ji žino mano,-Štai,-padavė tabletes.
-Ačiū, o kaip jūs žinot mano vardą?-susiraukiau.
-Manau visi čia žino jūsų vardą po vakar,-nusijuokė.
-O dieve,-sumurmėjau,-Net nenoriu žinoti,-greit prarijau tabletę ir lėtai pradėjau žingsniuot kambario pusėn. Kai jau įėjau į kambarį skausmas jau beveik buvo dingęs.
-Luanna!-surėkė Josh.
-Ko tau reikia?-paklausiau jo.
-Tu gavai vaistų? Kaip?-susiraukė.
-Ne visi mes tokie kvaili kaip tu,-atkirtau,-Kiek išvis dabar valandų?
-Jau praėjo pietūs,-pranešė Niall.
-Ba aš einu į papludimį,-nubėgau persirengt ir vėl pasiėmiau tuos pačius daiktus,-Ir aš pasiėmu šitus čipsus,-pasakiau ir išbėgau pro duris. Man dabar buvo būtina atsigaivint vandenį. Eidama prasiplėšiau pakelį ir valgiau. Sulaukiau labai daug dėmesio. Kaikurie žmonės vis į mane žiūrėjo kiti net paprašė kartu nusifotografuot. Ką aš vakar dariau? Neatsimenu nieko nuo tada kai mes su Ryan nuėjom nuo Alan ir Alex. Na ką....Nieko nebepakeisi. Atsiguliau ant to pačio gulto kuris buvo lyg paliktas man, nes visur aplink buvo žmonės. Didžiojis dalis jų vaikinukai. Ir čia tikrai yra šešiolikamečių. Palikus daiktus ir rūbus vietoj nuėjau tiesiai į vandenį. Panirau visa ir pasijaučiau daug geriau. Kadangi neturėjau daug energijos ar jėgu maudytis teko išlipt iš vandens. Atsiguliau ant gulto ir bandžiau atsipalaiduot, bet mane truputį erzino įkyrūs žvilgsniai tačiau bandžiau nekreipt į tai dėmesio. Po ramių penkiolikos minučių kažkas atsistojo už manęs ir užstojo saulę padarydamas šešėlį kas mane suerzino dar labiau.
-Matau nemiegi Luanna Perez,-nusijuokė lyg ir girdėtas balsas,-Argi ne, Per?-kai jis tai pasakė aš iškart pašokau iš vietos ir puoliau jam į glėbį.
-O dieve,-sumurmėjau ir jaučiau ašaras artėjant,-Negali būt,-atsitraukiau pažiūrėt ar visa tai tikra.
-Aš tikras, Per,-sukikeno,-Tikras.
-Kaip aš tavęs pasiilgau!-surėkiau ir vėl puoliau jam į glėbį,-Ką tu čia darai?! Ką tu išvis darai su savo gyvenimu?! Jackob, praėjo trylika metų!-ašaros tekėjo mano skruostu. Laimės ašaros.
-Žinau, Per. Aš irgi tavęs pasiilgau. Labai. Juk tu buvai mano geriausia draugė,-vis dar laikė mane glėbį. Net pajaučiau mažą lašiuką užkrentant man ant kaktos.

Būtų gerai jei parašytumėt nuomonių! Ačiū!😊