Game On I

1

Ji - Luanna Perez, 18. Gyveno Londone iki persikraustymo į Newyork'ą, naują koledžą. Pagaliau jokių tėvų, jokių mažų taisyklių. Viskas ko ji tikėjosi, tai, kad ši galės pradėti savo naują gyvenimą čia. Iš jos anksčiau tyčiojosi. Maždaug kai jai buvo dvylika, du metus iš eilės, iš jos tyčiojosi penki, metais vyresni vaikinai. Vienas buvo jų lyderis, o kiti baisiai elgėsi tik prie jo. Galiausiai jos mama gavo naują darbo pasiūlymą Londone. Šios persikraustė ir Luanna pasikeitė. Jai neberūpėjo ką kiti mano, vakarėliai buvo jos kasdienybė. Anksčiau ji buvo verksnė, silpna, stora, nesportiška, o dabar, viskas atvirkščiai.

***
Luanna pov.

Taksi sustojo bendrabučio kieme. Išlipus sumokėjau ir pasiėmus lagaminus ėjau link durų. Viduje mane pasitiko jauna mergina, keliais metai vyresnė už mane. Matėsi, kad ši buvo nepatenkinta savo darbo pozicija, tiksliau ji tiesiog sėdėjo kėdėje ir žiūrėjo tik į savo telefoną. Tik po minutės nusprendė pakelti savo akis į mane.
-Vardas?-paklausė pasiimdama sąrašą sau į rankas.
-Luanna Perez,-atsakiau. Ši tik pavedžiojo pirštu žemyn ir galiausiai pagriebė vieną raktą nuo stalo man jį paduodama.
-Kažkodėl patekai į antrakursių bendrabučio pusę. Tavo kambarys bus 507A su kambarioke, tiesiog užlipk į penktą aukštą ir jį tikrai rasi. Pusryčiai bus nuo 7 iki 9 valandų ryto valgykloje, koledžo pastate. Visą kitą sužinosi kai reikės. Tavo paskaitos prasideda rytoj, tvarkaraštį tau jau turėjo atsiųsti. Be to, tavo spintelės kodas taip pat tau atsiųstas.
-Spintelės koledže?-paklausiau sutrikus.
-Čia kažkada buvo mokykla, tad jas paliko, bet jas gauna tik pirmakursiai arba sportininkai,-paaiškino tokiu tonu lyg tai būtų akivaizdu.
Galiausiai pradėjau lipti į penktą aukštą. Buvo daug sunkiau tai daryti su tiek daiktų, bet tuo pačiu galėjau apsidairyti. Nieko įdomaus, nešvarus kilimas ant žemės, tuščios sienos be jokių paveikslų. Užlipusį penktą aukštą pro vieno kambario duris išėjo du rudaplaukiai. Pasirodo, tas kambarys mano. Man pro juos praeinant vienas sušvilpė, o aš jam tiesiog iškėliau vidurinį pirštą. Patuksenau į duris. Jas atidarė mergina.
-Na Louis, aš gi sa....-ji užtilo pamačius mane,-Tu turbūt būsi mano kambariokė,-nusišypsojo.
-Aha. Aš Luanna,-prisistačiau ištiesdama ranką, bet vėl greitai ją atitraukiau, kad galėčiau sulaikyti krintančius daiktus.
-Eleonora, bet vadink mane El. Užeik!-pasitraukė nuo durų. Kambarys nebuvo įspūdingas. Dvi lovos, viena spinta ir kriauklė, tuoletas kitam kambaryje kas reiškė, kad dušai bendri. Pradėjau išsikraudinėt daiktus kol plepėjom su El. Puse mano drabužių tilpo į spintą, bet kiti liko lagamine, nes čia tikrai nebuvo pakankamai vietos abiejų mūsų drabužiams. Kalbantis su mergina supratau, kad ji iš tikrųjų labai faina. Kalbėjom iki nakties kol nusprendėm eit miegot.

***

-Nagi, kelkis!-suriko El mane judindama.
-Dar truputį,-sumurmėjau užsimiegojus.
-Jokių truputį! Greit kelkis, nes vėluosim pusryčių!-surėkė man į ausį.
-Gerai! Keliuos gi!-sušukau jai atgal atsisėsdama ant lovos. Pradėjom ruoštis. Nusiprausiau, susišukavau pasidažiau, apsirengiau.
Galiausiai baigės taip, kad ištempiau El iš kambario, nes ji užtruko amžinybę. Išėjus iš kamabrio ši man pradėjo pasakoti kur kas gyvena ir kaip patekame į valgyklą. Pasirodo kelias nabuvo ilgas.

Įėjus į valgyklą apsižvalgiau. Keli stalai buvo užimti, o visi studentai atrodė kaip lavonai arba pasidavę ant gyvenimo, pajuodusiais paakiais ar susivėlusiais plaukais, tačiau mano akį patraukė blondinas. Jis neatrodė pavargęs, tik energingas.
-Kas jis?-paklausiau draugės.
-Jis?-nusijuokė,-Žinai tuos blogiukus iš visų banalių filmų? Štai ir jis. Kiečiausias koledžo blogiukas dėl kurio visos pameta galvas,-ji pasakė besijuokdama iš savo žodžių.
-Koks jo vardas?-paklausiau pavartydama akis.
-Niall Horan,-jai pasakius šiuos žodžius mano šypsena dingo.
-Negali būti,-tyliai sumurmėjau. Baimė perbėgo per visą mano kūną.
-Kas? Tu jį pažįsti?
-Ką? Ne! Nagi einam!-nutempiau ją prie maisto, nors slapčia meldžiausi, kad viskas nepasikartotų kaip vidurinėje.
Atsisėdom prie tuščio stalo ir prie mūsų prisistatė tie patys vaikinai iš vakar.
-Sveika, gražuole!-prie manęs prisislinko Niall. Prunkštelėjau, nors viduje norėjau klykti, spardytis ir bėgti.
-Atsitrauk Horan,-pasakiau. Jis susiraukė. Tikriausiai nepripratęs, kad jį kažkokia mergina atstumia.
-Ką tu pasakei?-paklausė sutrikęs.
-Saukiau. Atsitrauk. Horan,-pažodžiui pakartojau jausdama kaip mėgaujuos tuo, kad jis manęs neprisimena.
-Nevadink manęs taip,-suurzgė.
-Kaip gaila, kad tau nepatinka,-nusimaiviau ir pastūmiau koja jo kėdę toliau nuo savęs. Jis išsižiojo kaip ir kiti sėdintys prie stalo,-Taigi kuo jūs vardu?-paklausiau dabar jau keturių vaikinų prie mūsų stalo.
-Čia Louis, Zayn, Harry, o aš Liam,-taigi, visi mano vaikystės košmarai sėdi prie to pačio stalo po 6 metų? Sekmė mane lydi.
-Luanna,-greit pasakiau,-Taigi, jūs kartu?-paklausiau El kuri stebėjo Louis kaip ir jis ją, kad tik nukreipčiau temą.
-Ne!-vienu metu greit pasakė.
-Na tada bernužėli, krutink šikną ir daryk kažką kol jos kas kitas nenukabino,-nusijuokiau, o jie paraudo,-Aw, kaip miela.
-Užtylk,-sušnypštė El.
-Leisit man padaryt vieną dalyką?-pakėliau antakį ir jie palinkčiojo, nors Louis nebuvo tuo pilnai užtikrintas,-El, Louis tavęs ateis šį penktadienį, 8 valandą prie mūsų durų! Vesis kur pats sumąstys,-pakilnojau antakius. El vėl išraudo, bet palinsėjo dėl to nesiginčydama.
-Taigi, ką tu veiksi penktadienio vakarą?-paklausė Harry.
-Eisiu į vakarėlį, prisigersiu, o ryte grįšiu namo ir tikėsiuos El nerast namie,-ji dar labiau išraudo. Ji buvo lyg burokas.
-Na aš tada prisijungsiu,-tarė jis.
-Aš ir!-vienu metu vos nesurėkė Liam ir Zayn.
-Na tada ir aš,-atsiduso Niall.
-Ne!-iškart nukirtau.
-Kodėl?
-Nes tu man nepatinki,-pasakiau lyg tai būtų akivaizdu.
-Ar tikrai?-jis su paklausė su keista šypsenėle ir prisislinko prie manęs.
-Tikrai. Ir sakiau atsitrauk!-suurzgiau ir iš visų jėgų stumiau jį su visa kėde tolyn. Taip išėjo, kad jis atsitrenkė į dar daugiau kėdžių ir apvirto. Visa valgykla pradėjo juoktis.
-Tu nori karo?!-sušuko.
-Ou, tu karą pradėjai daug seniau nei manai,-pasakiau ir pasikviesdama El išėjom į paskaitą. Dabar mums muzika.

Niall pov.

Nesupratau jos žodžių. Ką ji turėjo omeny? Atsistojau ir priėjau prie stalo. Ten vaikinai kikeno bandydami sulaikyt juoką.
-Patyčių kelėją ištiko patyčios,-suprunkštė Harry už ką jam trenkiau per galvą.
-Tylėk,-sudribau šalia jos.
-Ką ji turėjo omeny?- Liam paklausė susidomėjęs.
-Nė nenutuokiu, bet ką žinau, kad tai karas,-šyptelėjau.
-Kolkas atrodo, kad ji kariauja, o tu bandai išlikt gyvas,-Zayn nusijuokė, bet nutilo pamatęs mano žvilgsnį.
-Tiesiog einam į paskaitą,-atsidusau atsistojęs nuo stalo kaip ir visi kiti,-Kokia mums dabar?
-Muzika,-Atsakė Louis. Sunkiai atsidusau ir mes nuėjome kabineto link. Iš tikrųjų, smagu būt populiariausiam, bet Luannai tai nerūpi kas mane dar labiau traukia. Jau mąstau planą kaip įsiverst ją į lovą. Apžvelgiau auditorijoje sėdinčius žmones. Keli moksliukai, bekalbančios porelės, tiesiog draugai ir ant galo nuobodžiaujanti Luanna kuri sėdėjo užsidėjus kojas ant stalo ir žiūrėjo į lubas.
-Kodėl ji čia? Juk ji pirmakursė,-pasakiau sutrikęs.
-Muzika sujungta, kvaily,-Louis atsakė.
Jos su El sėdėjo priešpaskutinėj eilėj, todėl greit atsisėdom už jų. Luanna net nesuregavo, kad mes čia. Po kelių minučių atėjo naujasis mokytojas. Jis buvo jaunas tad bus lengva. Nusišypsojas atsipalaidavau kėdėje ir pradėjau mėtyt popieriukus į Luanna kol mokytojas prisistatinėjo. Nesuprantu, ji neregavo į mane ir tiesiog piešė lapelyje.
-Panele, nuleiskit kojas nuo stalo,-tarė mokytojas.
-Su viena sąlyga,-pasakė pakeldama galvą.
-Ir kokia ji?-pakėlė antakį. Matės, kad vienas su kitu flirtuoja. Tai yra, koks skirtumas, tegul.
-Jūs,-parodė pirštu,-Išspyriat iš paskaitos debilą už manęs,-tarė ko nesitikėjo niekas. Matės dėstytojas sutriko.
-Am na gerai. Vaikinuk, lauk,-pasakė parodydamas į duris. Aš išsižiojau ir nepajudėjau,-Nagi, op op!-paragino. Suirzęs susirinkau daiktus ir išėjau. Dar ji spėjo man pamerkti akį. Atsisėdau valgykloje ir visdar negalėjau patykėti. Toks jausmas, kad ją pažįstų, bet abejoju. Svarbiausia, kad mes kare ir ji jau laisvai laimi. Sugalvojau jai iškrėst mažą išdaigą. Ištikrųjų tai man primena šešis metus atgal. Tą mergaitę. Įdomu ar ji visdar tokia pati - silpna, verksnė. Nusijuokiau iš savo minčių. Na ką. Pasilinksminsim.
Kaip senais, gerais laikais.......