Game On I

9

-MES VISADA PIRMI!-surikom visu garsu ir subėgom atgal į aikštelę.
-Atsiminkit! Viskas buvo susakyta!-rėkiau per šūkavimą ir šurmulį,-Jei pasistengsit mes laimėsim!-padrąsinamai šaukiau ir visi esnatys aikštelėj palinksėjo. Garsus skambutis suskambėjo ir žaidimą tęsėm toliau. Praėjo didžioji dalis žaidimo ir visdar 0:0. Likusios penkios minutės yra labai įtemptos. Matės kaip mūsų komanda stengiasi iš visų jėgų, bet reikia bandyt. Bėgdama matau kiek nedaug trūksta iki įvarčio. Man paspiria kamuolį, bet neperdaug taikliai. Jį pastebiu kartu su Ohio komandos kapitonu kurio vardas Conor ir pradedu bėgt link jo. Jis neatsilieka, bet pagalvojus kaip noriu laimėt bėgu iš visų jėgų ir krisdama nuspyriu kamuolį. Tiesiai į kairį kampą kaip ir tarėmės. Jaučiau, kad nusibrozdinau koją, bet tai man nerūpėjo. Jake pats pirmas pribėgo prie manęs apkabindamas lengvai kilstelėjo į orą. Kiti irgi pasveikino. Koją ištikrųjų labai skaudėjo. Treneris liepė atsisėst ant suoliuko, tad taip ir padariau. Užsidėjau švarką ir rėkiau vaikinam ką daryt. Lieka vis kelios minutės ir jiems tereikia nepraleist įvarčio. Priešininkai patenkinti, kad nebežaidžiu tad bando prasiveršt į priekį. Vos likus  keliasdešimt sekundžių Conor spiria ir atrodo, kad viskas sulėtėja. Matau kaip sulėtintai kamuolys skrieja, o Josh bėga link jo. Stebėjau ar jis spės. Jis stipriai griuvo, bet pagavo kamuolį. Kaip tik tada kai laikas baigėsi. Nuo savo vietos išbėgau šlubuodama iki Josh ir jį apkabinau. Visi rėkėm išlaimės šokdami ratuke. Galiausiai kažkas iškėlė mane į orą ir pradėjom eiti link vietos kur viską baigsim atsisveikinimu.

<><><><><><><><>

Gulėjau ligoninės palatoje ir laukiau daktaro kuris turėtų atnešt informaciją ką reikės daryt su koja. Pasirodo netik nubrozdinau, bet ir nukritus kaulas įskilo. Nedaug, bet įskilo. Atėjus daktarui jis man susakė kada reiks apsilankyt ligoninėj kitą kartą, vaistus nuo skausmo jei ką, padavė ramentus. Juos pasiėmus padėkojau jam ir atsisveikinus iššuoliavau iš palatos. Laukiamajame sėdėjo Jake, Josh, Louis ir Niall. Vėl tie patys.
-Kaip?-paklausė Jake pribėgęs.
-Sugipsavo neilgam, nes tik truputį įskilo kaulas. Nelabai skauda tad viskas gerai,-nusišypsojau jam.
-Paeisi iki taksi?-pasiteiravo. Palinksėjau ir pradėjau šuoliuot išėjimo link. Pasirodo tai nėra taip lengva kaip atrodo. Kai jau buvau mašinoje nebuvo puiku kadangi man teko ištiest koją sėdėdamai ant trijų vaikinų. Louis laimingas sėdėjo priekyję. Gerai, kad ligoninė nebuvo toli tad mašinai sustojus Louis sumokėjo, o Niall pirmas išlipęs už liemens mane atsargiai ištraukė iš mašinos. Atėjus į vestibiulį mane pasitiko visa komanda su gėlėm, saldainiais ir heliniais balionais. Jau žinau ką darysim su jais. Jie puolė prie manęs ir pradėjo sveikint už laimėjimą bei guost dėl traumos.
-Vaikinai, Josh padarė labai daug atlaikydamas tą paskutinį įvartį,-susiraukiau ir iš savo puokštės ištraukiau vieną rožę ir sunkiai priėjau prie jo,-Sveikinam esant geriausiu vartininku!-tariau ir ištiesus gėlę jam apkabinau jį. Matės koks jis buvo laimingas. Galiausiai visi išsiskirstė kas kur, o mes tryse į savo kambarį. Louis su Niall nešė mano dovanas, o aš išvis bandžiau daeit kambarį. Tik jame atsiradus griuvau į lovą. Galiausiai sprogdindami balionus ir įtraukdami helio pradėjom kalbėtis ir juoktis įsteriškai. Taip praleidom savo vakarą kol užmigom.

<><><><><><><><>

-Pagaliau!-sušukau išlipdama iš lėktuvo. Koją skaudėjo, buvau pavargus ir alkana. Sulipom į tąpatį autobusiuką su lagaminais ir pradėjos važiuot koledžo link. Ėjau gale ir įėjus į vidų girdėjau kaip skanduojamas mūsų komandos pavadininmas sumaišius su mano vardu. Mane praleido praeit ir visi pamatę mane potruputį nutilo. El pirma prilėkė prie manęs.
-Kas tavo kojai?!-suklykė.
-Viskas gerai. Biški įskilo kaulas kai įmušus įvartį nukritau,-netikrai nusišypsojau, nes skausmas buvo didžiulis. Ji mane apkabino.
-Einam, turiu vaistų nuo skausmo kambary. Matau kaip tau skauda,-labai tyliai sušnybždėjo, o aš tik palinksėjau,-Gal kas norit padėt?!-suriko El rodydama į mane. Greit buvau pakelta į viršų. Tai buvo Niall. Ko jis man padeda? Turbūt Louis privertė. Kai mes jau beveik buvom nuėję nuo studentų vienas vaikinas išlindo šalia mūsų.
-Taigi, jau nebetokia kieta, a?-nusišaipė. Suurzgus užsimojau ramentu ir vožiau jam per galvą.
-Aha,-nutęsiau, o Niall toliau ėjo nieko nesakydamas. Bijo. Kambaryje jis mane atsargiai paguldė į lovą ir atsisveikinęs išėjo, o El iškart ištiesė man tabletę bei nurengė striukę. Kai vaistai suveikė pasijaučiau daug geriau,-Taigi, kur mano saldainiai?-paklausiau El. Ji atsiduso ir padavė pakankamai didelį maišą. Išbėriau viską ant lovos ir susižvalgę pradėjom valgyt. Kai beveik nieko nebeliko gulėjom lovose negalėdamos pajudėt.
-Nereikėjo tiek daug valgyt,-suinkštė rudaplaukė.
-Nesigailiu,-su atodusiu atsakiau jai ir sunkiai pasiversdama ant šono pagriebiau telefoną,-Pažiūrėk. Skaičiuok laiką nuo tada kai pasakysiu,-tariau. Paspaudžiau Louis vardą.
L-Klausau?
Lua-Mes negalim pajudėt,-tariau ir parodžiau El skaičiuot. Louis buvo jau pabaigęs pokalbį. Mačiau kaip El atlenkė penktą pirštą skaičiuodamas. Po dar vienos sekundės į kambarį įsiveržė Louis su Niall. Jie uždusę apsidairė ir pamatę saldainių popieriukus po visą kambarį atsikvėpė.
-Rimtai? Mus pašaukiai dėl nieko?-pakėlė antakį.
-Aš norėjau pažiūrėt per kiek laiko atbėgsi išvaduot savo mylimosios,-nusišaipiau.
-Kaip galėjot mūsų nepasikviest valgyt šitų saldainių?!-gana garsiai ir piktai Niall paklausė.
-Tau saldainių ir taip gana,-tariau.
-Pritariu,-sumurmėjo El kuri vos prakvėpavo. Louis nusijuokė, o Niall susiraukė. Paimiau likusį guminukų pakelį ir numečiau jam į rankas.
-Gal greičiau nusibaigsi,-sumurmėjau apsiversdama,-Jau galit eit.
-Taip greit išvarai?-pavaidino pasibaisėjusį Louis.
-Būtent. Tad varyk iš kambario,-suburbėjau.
-Taip mumis greit neatsikratysi,-pasakė Niall atsisėsdamas ant mano lovos, o Louis ant El.
-Tai kiek laiko nešiosi gipsą?-manęs paklausė Louis.
-Jei viskas bus gerai-kelias savaites,-atsakiau atsigerdama vandens iš buteliuko.
-Ačiū dievui,-Niall atsiduso ir keistai į jį pažiūrėjom,-Mums varžybos po mėnesio,-pasiaiškino. Kažkoks jis man keistas. Nusprendžiau į tai nekreipti dėmesio ir prisijungiau prie El ir Louis nereikšmingo pokalbio, bet ilgai neišlaikius užmigau prie Niall.

Eleonor pov.
Luanna užmigo ir užkrito ant Niall peties. Jis iškart įsitempė.
-Nusiramink, ji miega,-sukikenau su Louis. Jis nusiramino, bet neiki galo,-Tau ji tikrai patinka, argi ne?
-Tylėk,-suburbėjo. Stojo nejauki tyla kol jis ją sulaužė,-Tiesiog norėčiau žinot iš kur ji mane žino,-gailiai atsiduso.
-Nebandei paklaust?
-Ji duoda duos tik užuomenas ir tai jai tik žaidimas. Aš nenoriu būt lėle,-numykė. Ištikrųjų atrodė graudžiai kaip jis dėl jos pametęs galvą, o ji jo nekenčia visa savo esybe.
-Manau teks jei norėsi sužinot kas ji tau buvo,-tarė Louis iki dabar tylėjęs.