"-Kas jis?-paklausiau draugės.
-Jis?-nusijuokė,-Žinai tuos blogiukus iš visų banalių filmų? Štai ir jis. Kiečiausias koledžo blogiukas dėl kurio visos pameta galvas,-ji pasakė besijuokdama iš savo žodžių.
-Koks jo vardas?-paklausiau pavartydama akis...
-Mes turim paskūbėti,-koja patrypčiojo El. -Spėsim. Sakiai jog ten turim būt aštuntą, o dabar 17:45,-nuraminau ją. -Ir mes pasidarėm tik šukuosenas,-supanikavo,-Liko dar makiažas ir apsirengt tad susikaupiam ir paskubam,-paragino mus su Beth. Kaip visada su El pasiruošimas pats nuobodžiausias, bet laikui bėgant mes suspėjom.
Apsirengiau:
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Ar mes jau galim eit?-paklausiau. -Taip,-atsakė El ir su Beth išsitempė mane iš bendrabučio. Lauke man užrišo akis ir galiausiai privedė prie mašinos. Po to į ją įsodino. -Kas mus veža?-pasitikslinau. -Vienas iš vaikinų,-sukikeno. -Labas, Niall,-pasisveikinau pamojuodama nesu įsitikinus ar tinkama kryptim. -Kaip sužinojai, kad čia jis?-sutriko Beth. -Tik jis turi mašiną ir niekam neleidžia jos vairuot, duh,-atsakiau. -Gerai jau gerai,-nusijuokė Niall,-Gana. -Gal norit pasakyt kur mane vežat?-paprašiau. -Ne,-atsakė visi trys vienu metu. -Kodėl? -Nes tai paslaptis,-sušnybždėjo man į ausį Beth, kad net pašiurpau. -Ne, prašau daugiau taip gyvenime nedaryk kai aš užrištom akim ypač,-nusipurčiau, o ši tik nusijuokė. Greit mes sustojom ir teko išlipt. Mane pamažu vedė kažkur. Įėjus į kažkokią patalpą kur šilta pasijaučiau geriau. Čia buvo labai tylu. -Pasiruošus?-paklausė Niall. -Lyg kažkada nebuvau,-suprunkščiau. -Kaip pasakysi,-tarė ir nurišo raištį. Čia buvo begalė žmonių kurie rėkė:"Su gimtadieniu!" Kas mane nudžiugino. -Luanna Perez,-pasakė Jake per mikrofoną. Iš kur jis jį gavo?-Tu labai daug pakeitei, pralinksminai, pagerinai šitam koledže, tad pasitarus su visais čia nusprendėm, kad tavo geriausia gimtadienio dovana bus.....Sausio 1 - Luannos Perez diena. Šitą šventę švęsim kiekvienais metais čia. Būtent šitam koledže,-tarė mane apkabindamas, o aš negalėjau pajudėt. -Ką?!-surėkiau ir visi juokėsi iš mano minos,-Tu turbūt juokauji! -Jis nejuokauja,-tarė prie manęs priėjęs Josh,-Tu pirma mergina man vos nesulaužius nosies. -Tapus futbolo komandos kapitone ar išvis patekus į komandą,-priėjo Louis. -Išerzinus visus iki vieno dėstytojus čia,-pridėjo Liam. -Ir pridarius dar visokio š kurio niekas nedarė ar išvis bandė,-pridėjo Niall. -Taigi, Luanna, ši diena ir šis vakarėlis skirtas būtent tau,-tarė Harry ir kažkas paleido muziką. Apsižvalgiau ir pamačiau didžiulį stalą ant kurio buvo sukrautas dovanų kalnas. Jų buvo belenkiek. Kitą stalą pamačiau kuris mane pradžiygino dar labiau. Gėrimai ir užkandžiai. Pagrinde alchoholis. Pribėgus ten užsiverčiau kelias raudonas stiklines ir nubėgau šokti. Supratau vieną dalyką. Čia yra geriausi metai, geriausias gimtadienis ir geriausi draugai......mano gyvenime.
Niall pov. ^Birželio 1^(Sorry, kad taip peršokau, bet taip reikia) Dabar turbūt turėjom pačius liudniausius pusryčius mano gyvenime. Matėsi kaip visi bandė paslėpti liūdesį ir užuojautą. Bandžiau išspaust pačią įtikinamiausią šypseną, bet neišstengiau. Tokį ankstų rytą ir mes visi čia. Turbūt paskutinį kartą. -Laikas,-ištarė Louis ir mes visi palinksėjom ir liūdnai nužingsniavom link automobilio. Susėdom kaip per Luannos gimtadienį, bet niekas nesiskundė, nes buvo daug svarbesnių įvykių. Išlipom oro uoste. Atrodėm kaip zombiai, bet niekam nerūpėjo, nes žmonių ir taip čia nebuvo. El ir Beth jau verkė, o bentjau aš laikiausi, kad ašaros neišsilietų iš akių. Sustojom eilute. -Ar tu tikrai turi išvažiuot?-verkė El Luannai į petį. -Privalau, turiu grįžt. Mano mama tikriausiai miršta. Negaliu jos tiesiog palikt vienos,-liūdnai šyptelėjo. -Tu nuostabiausia. Nežinau ką be tavęs darysiu,-išlemeno kūkčiodama Beth. Luanna stipriai ją apkabino kaip ir visus likusius. Kiekvienas iš vaikinų taip pat ką nors pasakė, palinkėjo apkabindamas kaip ir ji jiems. Luanna kiek galėdama stengėsi išlaikyt šypsena, nors ir per ašaras. Nemeluosiu. Šią minutę norėjau mirt. Nepakeliamas skausmas krutinėje tiesiog badė mane iš vidaus. Lyg lėtai žlugčiau. Paskutinis likau aš. Apkbindama ji man įkišo lapelį į ranką ir paskutiniai jos žodžiai man buvo: -Nepamiršk, aš tau atleidau,-vos vos nusišypsodama per krentančias ašaras tarė ir nusisuko eit. Pasiėmė savo lagaminus ir ėjo prie durų. Pro jas dar nepražengus atsisuko į mus,-Niekada manęs nepamirškit, aš perdaug faina tam,-suriko ir įėjo į oro uosto vidų. Pažvelgiau į savo ranką. Ten buvo į keturias dalis sulankstytas lapelis. Vieną kart atlenkus jį radau parašyta:"Kažką primena?" O lenkiant paskutinį kartą jau nebevaldžiau ašarų. Atlenkus pamačiau mergaitės nuotrauką. Tos pačios. Tos pačios iš šeštos klasės. Sukritau ant kelių kol ašaros tekėjo mano veidu. Pažvelgiau į Luanna per stiklą kuri pridavinėjo bagažą ir sušnybždėjau: -Neišskrisk, aš tave myliu.
