Maybe...

Season 2. Chapter 1

Staigus riksmas privertė mane staiga sugriebti už ginklo esančio už mano skinny džinsų liemens. Užtaisiau ginklą. Mano pavyzdžiu pasekė ir Luke su Paula. Ėjome miško takeliu link vietos iš kurios girdėjosi riksmas. Riksmas greitai perėjo į garsų kūkčiojimą. Susiraukiau. Kas trečią valandą nakties būtų vidury miško? Nors dabar šiame miestelyje, kažkam nutikus, nesistebėčiau. Mama pasakojo, kad tai prasidėjo tik kai man buvo šešeri.
Tamsoje pamatėme du siluetus. Klūpinti mergina ir į ją nukreipęs ginklą vyras. Nusitaikiau į jį ir iššoviau. Jis suglebo šalia merginos. Pribėgom prie jos ir aš aiktelėjau. Čia kūkčiodama klūpėjo Teala. Jos veidas buvo sumuštas iš poros vietų bėgo kraujas.
-O Dieve, Teala,-priklupau prie jos ir apkabinau.
-Lucy... ačiū jum,-ji sukūkčiojo man į džemperį.
-Kas jis?-paklausė Luke pažvelgęs į be gyvybės ženklų gulintį vyrą.
-Vienas iš Alberto parankinių. Jis sužinoju, kad aš su Sugg ir jie mane susekė,-paaiškino.
-Eime, parsivešim tave,-pasakiau ir jos ranką persimetus per pečius, ką padarė ir Luke, pakilau. Mes nuvedėm ją iki automobilio ir pasodinom ant galinės sėdynės. Atsisėdau į keleivio sėdynę. Galvojau apie Ugnę. Alas dirba Albertui. Jis Ugnės vaikinas. Vis tiek manau, kad ji kažkaip su tuo susijusi. Ji pernelyg manęs visko teiraujasi. Man reikia išpešti informacijos.
Tiesą sakant pavargau nuo to. Nuo keturiolikos man tėtis įrengė nuosavą sporto salę. Ten aš mokinausi apsiginti, šaudyti taikliai, ugdžiausi ištvermę. Pavargau nuo amžino kovojimo. Pabodo švininių kulkų skrajojimas šalia. Pabodo amžinai nešiotis ginklą ir peilį su savimi, kai nežinai kas ir kada tave gali užpulti.
Noriu tik ramybės. Mūsų miestą suvaržė Albertas. Dabar negalima išvykti iš miesto be specialių leidimų. Westminsteris nebe toks, koks buvo kai man buvau šešerių. Vienintelė vieta, kurioje randu ramybę yra kalva. Kalva ant kurios susipažinau su Luke. Kur leidžiu laiką, kai noriu ramybės. Mama pasakojo, kad tėtis ją ten pirmą kart pabučiavo. Nejučia šyptelėjau.
Pajaučiau Luke ranką man ant šlaunies. Atsisukau į jį. Jis šypsojosi. Nusišypsojau. Mylėjau jį. Mes jau metus buvome kartu.
Na tiksliau jau kitą dieną turėjo būti metai. Buvau laiminga būdama su juo. Mes supratom vienas kitą, palaikėm, retai kada pykomės, o jei ir pykomės tai būdavo smulkmeniški dalykai ir mes greitai susitaikydavom.
Sustojom prie namų ir iškėlėm Teala iš automobilio. Nuvedėm iki namų ir pasodinom svetainėje ant sofos.
Mama nemiegojo, ji buvo sporto salėje. Nuėjau ten ir kurį laiką grožėjausi, kaip ji subtiliai juda ir tranko bokso kriaušę. Ji stipri moteris.
Tada ji pastebėjo mane ir nusišypsojo.
-Kur buvot?-paklausė.
-Pasivaikščioti, bet tada išgirdom riksmą ir radome Alberto pakaliką nutaikiusį ginklą į.. Teala, nušoviau jį, o Teala dabar svetainėje. Mum reikia tavo pagalbos,-pasakiau.
Ji išpūtė akis. Patraukėm link svetainės.
Mama sutvarkė Tealos žaizdas.
Turėjau planą. Bet tai buvo savanaudiška, atrodytų lyg bėgčiau nuo viso to šūdo.
Per pastaruosius metus ieškojau kaip galima būtų išsinešdinti iš miesto. Būdą radau, bet palikti šių žmonių nenorėjau. Šiais metais baigsiu mokyklą. Universitetas uždarytas. Norėjau normalaus gyvenimo, norėjau baigti mokslus, turėti darbą, sukurti šeimą su Luke. Bet jį įkalbinti palikti miestą būtų buvę labai sunku. Bet kuo toliau, tuo labiau pradėjau pati tuo abejoti. Norėjau paprasto gyvenimo, bet kartu nenorėjau jų visų palikti. Jie mano šeima. Atsidusau. Luke priėjo prie manęs ir apkabino.
-Aš taip pavargau,-pasakiau tyliai jam į krūtinę atrėmusi kaktą.
-Aš taip pat. Nebenoriu šito šūdo,-sušnabždėjo. Nuėjom į kambarį. Persirengiau į paprastus šortukus ir maikutę. Atsiguliau į lovą ir Luke prisitraukė mane arčiau.
-Ar niekada negalvojai apie vykimą iš miesto?-paklausiau.
-Galvojau,-pamąstęs pasakė.-Norėčiau pabėgti nuo viso šito. Bet manau, kad čia mano vieta.
-Aš galvojau apie universitetą, šeimą, normalų darbą,-tyliai kalbėjau.
-Meile.. aš irgi to noriu, bet mūsų šeima čia.-pasakė. Atsidusau. Jis buvo teisus.
Sprendimus priimu pati. Tas sprendimas galėjo nulemti mano gyvenimą.
Ar likti su mylimais žmonėmis, gimtajame mieste ir nenustoti kovoti?
Ar išvykti į nepažįstamą vietą, su nepažįstamais žmonėmis ir gyventi ramų gyvenimą?
Tai taip sunku. Luke vykti nenorėjo, o aš be jo tikrai niekur taip pat nesuruošisu vykti.
-Tu teisus,-pasakiau.
-Aš myliu tave,-pasakė.
-Myliu tave taip pat,-sušnabždėjau ir pabučiavau jį.
Su visomis mintimis sugrimzdau į saldų miegą.

New. Trumpa, bet tikiuosi patinka.
🌟, comm ir share💜🌍
Myliu💙