Maybe...

_6_

Beprotybė.
Ar gali būti kažkas blogiau?
Negali.
Kai miršt tau artimas žmogus.
Gyvenimas mane baudžia.
*PRISIMINIMO PRADŽIA*
Trečia diena kaip guliu lovoje. Nieko nevalgau, negeriu. Iš manęs nieko neliko.
Mama pabeldžia į mano kamabario duris. Įeina ir atsisėda ant lovos krašto.
-Sierra, mieloji.. važiuoju į parduotuvę, gal tau ką parvešti?-klausia susirūpinusiu balsu.
-Ne,-vos girdimai teištariu. Mintyse vėl iškilo Joe. Akyse susikaupė ašaros.
-Mieloji...
-Išeik, mama..
-Bet, Sierra, negali visą laiką taip sielotis dėl jo. Pamiršk jį!-sako.
-Mama, išeik!!-surėkiu ant jos ir sukūkčioju.-Palik mane vieną! Nenoriu nieko matyt!!!
Mama nieko netarusi išeina.
Vėl eilinį kartą apsiverkiu. Girdžiu kai mama išvažiuoja.
Po maždaug valandos suskamba mano telefonas. Mama.
-Klausau.
-Sierra Furtado?-atsisėdu išgirdusi nepažįstamos moters balsą.
-Taip... kur mano mama? Kodėl jos telefonas pas jus?-klausiu.
-Aš Rina Qeen. Westminsterio ligoninė.-sako moteris. Akyse susikaupė ašaros.
-K..kas mano mamai?-klausiu.
-Ji pateko į autoavariją. Darėm ką galėjom, tačiau... mum nepavyko...
Atsistoju.
-Aš...
-Panele, viskas bus gerai... nusiraminkit.
Paleidžiu telefoną į sieną. Ir pradedu klykt. Ne... Gyvenimas tikrai mane baudžia...
*PRISIMINIMO PRADŽIA*
Nemanau ar pasakytumėt, kad būna blogiau.
Dabar mano odą šiaušia atšiaurus vėjas. Rankoje laikau raudono vyno butelį. Žiūriu į kraštovaizdį kuris pasirodo nuo Westminsterio kalno šiaurinės pusės. Ten skardis.

Netekau per daug, kad pakelčiau.
"Meilė suteikia sparnus"
Prisiminiau kažkada Alishos sakytus žodžius. Tuomet galvojau, kad tai yra papraščiausia sapalionė. Dabar... pradedu suprasti tų žodžių tikrąją prasmę. Išgeriu raudono vyno likutį. Žengiu žingsnį arčiau mirties. Dar vienas žingsnis ir viskas baigta. Skausmas, sielvartas, prisiminimai... viskas dings. Tik ta mintis man padeda. Žengiu žingsnį, bet mane sugauna dvi tvirtos rankos apvyniotos aplink mano liemenį. Pradedu muistytis.
-Paleisk!!! Aš negaliu!!!!!! Nenoriu gyvent!!!! Paleisk!!!! Prašau...-rėkiu, bet pasiduodu. Iš kyla kita mintis. Kol tas nepažįstamasis laikė mane ir glostė plaukus aš apsimesdama ramia. Sudaudžiau vyno butelį ir pasiėmusi didžiausią šukę, jam nespėjus sureaguot smeigiu sau į pilvą. Kūna sutraukia baisus skausmas. Bet paskui atsijungiu...
***
-Joe... Joe kur tu?
-Aš čia, meile,-ištaria ir apkabina mane.
-Aš atsiprašau... turėjau tau pasakyt, bet bijojau. Labai bijojau,-sakau ir sukūkčiojau jam į marškinius.
-Viskas gerai, dabar mes kartu. Pamirškim tai kas buvo praeity.
-Aš myliu tave,-tariu.
-Aš myliu tave taip pat,-sako.
*Kevin akimis*
-Joe...-sumurma mergina. Prišoku prie  lovos. Ji lėtai pramerkia akis, bet vėl jas užmerkia.
-Joe,-vėl išgirstu jos silpną balsą. Ji atmerkia akis.
*Sierra akimis*
-Joe,-ištariu ir atmerkiu akis.
Prieš akis išvystu vaikiną. Gražų vaikiną.

-Labas,-ištariu.
-Labas,-šypteli.
-Kur aš?-susiraukiu.
-Ligoninėje,-sako.
-Tai tu mane išgelbėjai?-klausiu.
-Taip,-sako.
-Kodėl?-klausiu.
-Nes tu būtum nusižudžius!!-sako.
-Taip būčiau. O tu man sutrugdei,-sakau.
-Savižudybė ne išeitis,-sako.
-Tai neturėtų tau rūpėti,-sakau.
-Panele Furtado?-į palatą įėjo gydytojas.
-Taip?-klausiu.
-Turėtumėt džiaugtis, kad šis jaunuolis jus čia atvežė, buvote arti mirties,-sako.
-Mhm, labai džiaugiuosi,-tyliai sumurmu ir pavartau akis.
-Dėl žaizdos pilve turime jus čia laikyti dar dvi savaites,-sako.-Turim jus stebėt kol žaizda sugis.
-Gerai gerai,-sakau.
***
-Ar tau nekeista gulėti toje pačioje ligoninėje kur mirė tavo mama?-klausia Kevin sukryžiavęs kojas ir atsisėdęs mano lovos gale su puodeliu kavos, taip pat sėdžiu ir aš tik kitoje lovos pusėje.
-Keista, kartu liūdna,-sakau.-Negaliu apsakyt to jausmo.
-Papasakok man apie Joe,-sako. Mano širdis ima plakti greičiau išgirdus jo vardą.
-Am... mes susipažinome kažkur prieš du mėnesius.-įkvėpiu oro prieš pasakojant.-Jis buvo naujokas mūsų mokykloje. Kadangi jis laikė mane draugiškiausia mokykloje, paprašė manęs jam aprodyti Westminsterį. Taip praleidome visą dieną. Tapome labai gerais draugais daug laiko praleisdavom kartu, kol... nepajaučiau kažko savyje. Tik paskui supratau, kad įsimylėjau Joe. Nuo mūsų susipažinimo dienos buvo praėję tik dvi savaitės. Kartą kai su Alisha sėdėjome Nando's pamačiau jį su mergina, vardu Laura. Tada labai išgyvenau dėl to, maniau, kad mano širdis dužo, tačiau po po dviejų savaičių man sėdint ant kalno jis atėjo. Ir pabučiavo mane. Jaučiausi vėl laiminga. Nenorėjau, kad ta akimirka kada nors pasibaigtų. Tačiau ji pasibaigė. Kitą dieną jis vėl buvo su Laura. Jie bučiavosi. Paprašiau direktoriaus atleisti mane nuo pamokų tai dienai. O į mokyklą neinu iki dabar. Buvau labai palūžusi. O paskui mirė ir mano mama. Tada ir sugalvojau tą kvailystę. Iš tiesų dabar noriu tau padėkoti. Elgiausi tikrai kvailai... Atleisk.
-Viskas gerai,-sako. Apkabinu jį. Man išties labai reikia palaikymo. Jis apglebia mane savo tvirtom rankom.
-Kokia aš kvailė,-sušniurkščioju nosim.
-Tu tokia nesi. Tik mes visi kartais pasielgiam kvailai,-sako.-O dar viena peižastis kodėl išgelbėjau tave, tai mano sesė pries du metus taip pat nusižudė.
-Ak... užjaučiu,-sakau.

-Dabar tai tik praeitis.-trukteli pečiais.
Išgeriu savo kavos paskutinį gurgšnį.
-Dabas esu labai laiminga, kad išgelbėjai mane,-sakau.
Yeah... biškį netikėta, bet neesmė. Dingo internetas 😑😑😑😑 žiauru...