Maybe...

Season 2. Chapter 3

-Baik!!-sucypiau ir pradėjau juoktis.-Luke!! Ne!!
Jis toliau mane užgulęs kuteno.
-Luke!!!-toliau juokiausi ir cypiau. Tada jis skaiga nustojo. Pažvelgiau jam į akis. Jis pasilenkė ir sulietė mūsų lūpas. Jo rankos lakstė mano liemeniu vis kildamos iki raktikaulio ir vėl grįždamos iki šlaunies.
-Hkm,-atsikrenkštė Paula ir mes iškišom galvas pro sofos atlošą.
-Važiuojat kartu su visais prie ežero?-paklausė šaltai. Susiraukiau. Kas jai?
-Žinoma,-Luke atsistojo ir aš pasekiau jo pavyzdžiu.

-----
Kai nuvažiavome prie ežero visi išsitiesiem savo kėdes. Aš nusimečiau savo suknelę ir basutes ir išsitiesiau ant savo išlenkiamos kėdės-lovos. Užsidėjau savo Ray Ben saulės akinius. Pragulėjau taip geras penkiolika minučių kai nusprendžiau nueiti išsimaudyti. Pakilau iš vietos. Luke tuo metu ėjo į vandenį. Užšokau jam ant nugaros ir jis sukikeno.
Nuėjome į vandenį ir kiek paplaukioję tiesiog atsistojom viens prieš kitą ir aš apsivijau rankomis jo kaklą, o jis mano liemenį.
-Lucy,-tyliai ištarė.
-Luke,-perbraukiau nosimi per jo nosį.
-Myliu tave labiau už bet ką pasaulyje,-sušnabždėjo.
-Myliu tave taip pat,-pabučiavau jį ir prisitraukiau arčiau.
-Kas nori maudytis?!-išgirdom garsų Paulos cypimą ir staiga pajutom dungstelėjimą šalia. Mums teko atsitraukti vienam nuo kito kai ji užšoko Luke ant nugaros ir panardino po vandeniu. Buvau sutrikusi. Jis išnerė ir visi pradėjo juoktis.
Likusį laiką Paula dažniausia buvo prie Luke. Jis vis bandė pasitraukti, bet ji vėl sugalvodavo "naują veiklą".

-Lu, gal nori rytoj apsipirkti?-paklausė Paula. Suėmiau jai už rankos ir pasivedžiau į šalį, prie upelio.
-Kas nutiko?-paklausė vaidindama sutrikusią.
-Paula, kas vyksta?-rimtai paklausiau jausdama pyktį. Nežinau kada taip pykau ant jos.
-Apie ką tu?-paklausė. Mačiau, kad ji kažką slepia. Pažįstu ją jau 11 metų.
-Apie tą lipimą ant Luke kaklo!-jau garsiau pasakiau.
-Nežinau ką tu nusišneki. Pailsėk, tikriausiai pervargai.-ji apsisuko eiti.
-Paula, pažįstu tave! Nemeluok man, nenoriu sugriauti mūsų draugystės. Prašau,-pasakiau beveik maldaujamai.
-Nieko nėra, Lucy, o dabar važiuojam,-sumurmėjo ir patraukė link automobilio.
Atsirėmiau į medį ir atsidusau. Nuėjau link automobilio ir sėdau prie vairo. Kai prie manęs atsisėdo Luke pajudėjau link miesto.
-Kodėl ne namo?-sutriko Luke.
-Jei nori lipk prie namų, man reikia į miestą.-pasakiau šyptelėjusi.
Jis truktelėjo pečiaias ir kai buvome prie namų paleidau jį. Pati nuvažiavau į centrą ir išlipau miesto centre. Nuėjau į parką ir kioskelyje nusipirkau ledų. Vaikščiojau po parkelį grožėdamasi vaizdu aplink. Kai jaunos poros vaikščiojo susikibę rankomis, maži vaikai maitino antis plaukiojančias tvenkinyje, kiti suposi supynėse, o kai kurie tiesiog sėdėjo ant suolelių ir taip pat stebėjo visą šį kasdienį, natūralų spektaklį. Prisėdau ant suolelio ir permąsčiau viską kas šiandien vyko. Man galvoje netelpa toks Paulos elgesys. Atrodo, kad ji bando nuvylioti Luke, elgiasi nepadoriai prie jo. Papurčiau galvą.
Kiek nurimusi parvažiavau namo. Įėjau į vidų uždarydama už savęs duris. Nusiaviau savo sportbačius ir ėjau link svetainės. Išgirdau Paulos balsą ir sustojau.
-Luke.. suprantu, kad jūs su Lucy kartu, bet noriu, kad žinotum, jog visada man patikai. Nuo pat vaikystės, nuo pat tada kai susipažinom.

Ji buvo paėmusi jo rankas. Susiraukiau. Jis nežiūrėjo jai į akis. Tada ji jį prisitraukė ir pabučiavo.
-Hkm,-atsikrenkščiau.
-O Dieve, Lucy,-Luke atšoko. Patraukiau link savo kambario. Luke bėgo paskui, bet užtrenkiay duris jam prieš nosį, o pati nuslydau jomis sukūkčiodama.
-Lucy, nieko nebuvo!-jis trenkė į duris.-Man ji net nepatinka. Lucy, atsidaryk duris.
-Luke, nereikia, palik mane vieną,-pasakiau ir atsistojau.
Girdėjau kaip jis giliai atsidūsta ir lėtai nueina. O aš.. aš panirau į ašaras.
**Luke akimis**
-Paula, klausyk, kas šiandien buvo?-paklausiau sulaikęs merginą už rankos kai ji ėjo į virtuvę.
-Kas jum visiem su tuo?-nervingai nusikvatojo.
-Tu niekada taip nesielgiai!-kiek suirzęs pasakiau.
-Kaip?-susiraukė.
-Visą popietę tu buvai šalia,  neleidai eiti pas Lucy, kareisi ant kaklo, tiesiogine to žodžio prasme,-išdėsčiau. Ji buvo nuleidusi akis. Žinau, kad norėjo kažką pasakyti.
-Pasakyk ką nors,-suurzgiau.
-Lucy tau netinka,-pasakė. Nusikvatojau.
-Paula, aš myliu ją, ji mano mergina. Man nerūpi, kaip atrodo tau ar kažkam kitam. Myliu ją ir visa kita nebesvarbu,-paaiškinau.
Ji švelniai paėmė mano rankas. Nusukau akis nuo jos.
-Luke..-atsiduso.-Suprantu, kad jūs su Lucy kartu, bet noriu, kad žinotum, jog visada man patikai. Nuo pat vaikystės, nuo pat tada kai susipažinom.
Ji atsuko mano veidą į mane ir prisitraukusi pabučiavo. Nenorėjau to, bet kažkodėl neatsitraukiau.
-Hkm,-išgirdau atsikrenkštimą ir atšokau nuo Paulos.
-O Dieve, Lucy,-pažvelgiau į ją pamačiau jos šaltą žvilgsnį. Ji nuėjo į kambarį, bandžiau ją vytis, bet ji užtrenkė duris man prieš nosį. Viskas ką išgirdau tai merginos kūkčiojimas.
-Lucy, nieko nebuvo!
-Luke, nereikia, palik mane vieną,-drebančiu balsu pasakė.
Kvailys tu, Luke.
Pasitraukiau ir su keistu jausmu krūtinėje išėjau.

----
Po savaitės
**Lucy akimis**
Uždariau lagaminą. Susikroviau kuprinę ir pasidėjau juos į jau tuščią. Luke visą savaitę nekalbėjo su manimi. Net nežvilgtelėjo į mane. Kalba tik su kitais, net su Paula. Bandžiau tai ignoruoti, tačiau vidinis skausmas ir kaltė neleidžia to daryti. Todėl suplanavau anksčiau ir be niekeno įvykdyti savo plano dalį.
Nuėjau į virtuvę ir prisipyliau stiklinę sulčių.
-Lucy, reikia pasikalbėti,-sustingau. Turiu išlikti šalta. Atsisukau ir atsirėmiau į spintelę ir pažvelgiau į jį pakėlus antakius leidau jam kalbėti.
-Lucy, paklausyk. Tai kas įvyko su Paula buvo klaida. Ji tik prisipažino, kad aš jai patinku ir ji pabučiavo mane,-pradėjo teisintis. Nusijuokiau.
-Ir tu atsakei,-pašaipiai tariau, net pati nustebau savo šaltumu. Jis sutriko.
-Nežinau kodėl neatsitraukiau iškart. Tada buvau sutrikęs. Lucy, atleisk man,-prašančiai pažvelgė į mane.
Akimirką jau pagalvojau, kad ištikrųjų galiu pasiduoti, bet greit susiėmiau.
-O gak tsi buvo užslėpta simpatija,-sukryžiavau rankas ant krūtinės.
-Kas negerai su tavim?!-jau pakėlė balsą.
-Kas negerai su manim?! Tu visą savaitę elgeisi taip lyg aš neegzistuočiau, buvau reikalinga tik tam, kad kažką pagaminčiau, visą savaitę tryneisi su mano geriausia drauge, lendi su savo kvailais pasiteisinimais ir klausi kas man negerai?!!-surėkiau ir stumtelėjau jį.-Galbūt niekada man nieko nejautei! Niekada nebuvau tokia graži, protinga, populiari kaip Paula! Bet nereikėjo žaisti. Buvau tavo suknistas žaidimas, o ne mergina!!
Nutilau.
Po keleto akimirkų išgirdau kelis žodžius, kurie smigo giliai į širdį ir vargu ar kada nors juos būčiau išsitraukusi. Juos ištarė mano mylimas žmogus.
-Nežinojau, kad tu tokia kalė.
Akyse susikaupė ašaros ir aš išbėgau.

Ohh wow. Nauja dalis. Labai ilgai ją rašiau, nes nežinojau kaip įdomisu viską pakreipti. Laukit naujų :^

-Yours B💕