Maybe...

_4_

Meilė-tai geriausias jausmas kurį gali jausti žmogus. Pasakytų kiti.
Meilė-tai jausmas kuris griauna viską. Pasakyčiau aš.
Sėdžiu pamokose ir plaukioju mintyse. Grįžusi namo paprasčiausiai mokinuosi. Jau dvi savaitės kai su Alisha nebuvau išėjusi kažkur. Dvi savaitės kai maitinuosi tik muzika ir tuščiais žodžiais išeinančiais iš žmonių lūpų. Dvi savaitės kai esu paskendusi savo mintyse. Dvi savaitės... kai plyšta širdis.
Kuo tapau aš net neįsivaizduoju. Pamečiau save. Matau Joe laiminga. Giliai širdy tikiuosi, kad tai tik trumpalaikiai jo santykiai, tačiau su kiekviena diena mano viltys žlunga.
***
Suskamba skambutis pranešantis apie pertrauką. Įsidedu į kuprinę vadovėlį, kurio net nebuvau atsivertusi. Einu paskutinė.
-Furtado, pasilik trumpam,-sako mokytoja ir nusiima akinius.-Kas atsitiko?
-O kažkas turėjo nutikt??-klausiu.
-Tu per šią pamoką nė karto neatsivertei vadovėlio, visą laiką kažkur plaukiojai... per šią savaitę kelis kartus nepadarei namų darbų, ir tavo pusmetis per šią savaitę krito... todėl norėčiau sužinoti kame problema,-paaiškina. Tikrai jai nepasakosiu apie Joe.
-Viskas gerai, aš pasitaisysiu,-sakau.
-Tau liko tik trys savaitės,-sako.
-Gerai, mokytoja, pasistengsiu pasitaisyt,-sakau. Išeinu iš klasės. Be mokytojų pastabų ir priekaištų dar kiekvieną dieną turiu žiūrėt kaip Joe su Laura vaikšto kartu, bučiuojasi, stovi apsikabinę, valgo prie vieno stalo, kavinėje praleidžia daug laiko kartu.
-Kas tau?-klausia Noah manęs.
-Ką?-atsibundu iš tranzo.
-Kalbu su tavim!-sako.
-Atleisk... tai ką sakei?-klausiu.
-Einam į kavinę?-klausia.-Nes dabar man laisva.
-Gerai,-linkteliu.
Išeinam į lauką kur jau pasirodė pirmasis sniegas. Iš kuprinės išsiimu pirštines ir jas užsidedu.
-Šalta?-klausia manęs Noah.
-Yeah.. biškį,-sakau.
-Imk mano kepurę,-sako ir uždeda man savo kepurę.
-Ačiū, žiūrėk tu nesušalk,-sakau ir šypteliu.
Kažkodėl nuotaikos visai nebuvo...
Priėjome "McDonald's" užsisakom to ką užsisakom visada. Mėsainius su bulvytėm ir kavos. Kadangi žiema ir šalta, kažkaip nesinorėjo pirkti kažką šalta.
-O dabar pasakok,-taria Noah.
-Ką pasakot?-sutrikus pažiūriu į jį.
-Kas tau nutiko? Pastarosiom dienom tu liūdna, nesimokini, nebuvai nei vienam vakarėly, nebuvai su Alisha apsipirkti, kai kviesdavom kartu eiti į kavinę atsisakydavai. Patikėk rūpi man ir noriu sužinot, kas neduoda tau ramybės,-sako.
-Aš... nežinau kaip pasakyt,-gurkšteliu kavos.
-Angliškai prašyčiau,-sako ir nusijuokia.
-Joe,-teištariu.
-Tas naujokas??-klausia.
-Nevisai naujokas,-sakau ir Noah pavarto akis.
-Ir ką tas Joe tau padarė?-klausia. Pažįstu Noah dėl manęs jis pultų bet ką. Mes draugai nuo pat vaikystės. Jis man kaip brolis. Žinom viską apie vienas kitą, pasitikim vienas kitu.
-Aš manau, kad... jis man.. patinka,-nuleidžiu akis ir trumpam atsimerkiu.-Ir tai žlugdo mane. Aš bandau į jį nekreipt dėmesio, bet neišeina, pamačius jį širdis ima daužytis šimtą kart greičiau, išgirdus jo balsą... jis man labai brangus, bet jis dabar su Laura... o tai dar labiau mane skaudina, nes matau koks jis laimingas ir... aš noriu tokios laimės, bet negaliu turėt... nes neturiu jo...
-Aš... net nežinau ką tokiu atveju galėčiau patart...-sako.
-Patikėk, aš irgi...
-O nebandei to pasakyt jam?-klausia.
-Ne... bet ir nenoriu. Aš nenoriu, kad mes nebendrautume iš vis... aš bijau,-sakau. Pasižiūriu į laikrodį. Pasiėmę savo kavą, kurią užsisakėm išsinešimui, išeinam iš kavinės. Šį kart sėdam į autobusą ir nuvažiuojam į mokyklą likus penkioms minutėms iki pamokos. Abu nueinam į matematiką. Paskutinė pamoka. Prieš pamoką dar baigiam gerti savo kavą.
***
Dievinu šią vietą. Čia galiu pabėgt nuo visų savo minčių. Čia galiu žiūrėt kur saulė pasislepia nuo žmonių. Norėčiau ir aš pasislėpti. Norėčiau nematyti ir negirdėti nieko kas yra aplink mane. Nes tai skaudina. Ypač Joe buvimas su Laura. Joe per tokį mažą laiką tapo man tiek daug reiškiantis žmogus.
Įdomu kur aš?
Esu ant Westminterio kalno. Čia esu vienui viena. Tik su savo mintimis. Žiūriu į besileidžiančią saulę.
-Gražu ar ne?-išgirstu balsą už savęs. Atsisuku. Joe. Šypteliu.
-Nuostabu,-sakau. Jis prisėda šalia ir taip pat atsirėmia į akmenį stovintį ant kalno. Atsigrežiu į jį. Jis taip pat. Jo akys, veido bruožai tobuli.
-Kodėl tu čia?-klausiu.
-Dėl to kodėl ir tu,-atsako ir tada pajaučiu jo lūpas ant savųjų.
Jo jo jo... vėl dalis. Jaučiu nieko įpatingo. Bet vistiek esu su viltim, kad kažkas susidomės. 🌟,💬,share😘😘😘😊😊😊😋😋😋