Maybe...

Season 2. Chapter 2

Ryte buvo sujudimas. Visi ruošemės užpulti vieną iš Alberto būstinių. Apsirengiau sportines tampres, kad būtų lengviau judėti, balta maikutė sukišta į tampres ir juodi nike air sportbačiai. Už džinsų užsikišau ginklą, už tamprių ir į batus įsikišau peilį. Užsimečiau odinę striukę. Pasiėmiau kuprinę į kurią įsidėjau atsarginių kulkų, dar du ginklus, pinigų (nežinau kam) ir granatą. Jeigu šitos nesąmonės nebūtų atrodyčiau kaip teroristė. Nuotaikos linksmintis visai nebuvo. Jeigu užimsime būstinę ir panaikinsime dalį Alberto pakalikų tada būtų proga linksmintis.
Susirišusi plaukus į arklio uodegą išėjau iš kambario ir nusileidau į apačią, ten jau buvo visi.
-Kaip jautiesi?-paklausiau Tealos.
-Jau geriau,-pasakė šyptelėjus. Jai buvo sulaužyta ranka.-Liksiu su Tina ir David saugoti namus.
Linktelėjau.
Išėjom iš namų ir sėdau į automobilį tik šį kartą prie savo juodos, matinės audi vairo. Luke atsisėdo prie manęs, o gale Paula ir Thom.
Važiavom pakankamai greitai. Už mūsų važiavo dar  trys automobiliai, o prieš mus du.
Mūsų daugiau jau mūsų laukia giraitėje.
Susikaupusi vairavau. Pažvelgiau į veidrodėlį. Mano paakiai kaip dažnai buvo pamėlę, akys kiek paraudusios. Vėl susikaupiau ties keliu. Privažiavę mišką išlipom ir per jį patraukėme link giraitės. Priėję ją gestais susikalbėjom su kitais ir patvoriu pasilenkę patraukėm link būstinės. Luke iššaudė ant stogo budinčius. Iš to, kad niekas neišėjo supratau, jog nieks negirdėjo. Arba jie ruošiasi.
Aš, mama, tėtis, Luke ir Paula patraukėm link būstinės. Aš su Luke nuėjome per galinį, o kiti per priekinį įėjimą. Luke išlaužė duris tuo metu kai tėtis padarė tą taip pat. O tada prasidėjo karas. Man tai buvo panašu į vaikus iš sniego pasidariusius ginybines sienas ir žaidžiančius sniego karą. Žaizdavom taip su Luke ir Paula kai man buvo penkeri. Tačiau dabar, sniegines ginybines sienas pakeitė stalai, sofos, sienos, o sniego gniūžtes pistoletai ir peiliai. Buvau pasislėpusi už sienos ir kai reikdavo išlysdavus pašaudydavau. Kol kas nė karto neprašoviau. Užsitaisiau ginklą. Įsitvyravo keista, nieko gero nežadanti tyla. Susiraukiau.
-Man reikia Lucy!-subaubė iki kaulų pažįstamas balsas. Ką?-Ji turi skrynią.
Tada man pasidarė aišku. Skrynia, kuri ramiai tūno po mano lova. Didžiausia jų geidžiamybė. Ten yra akmuo. Akmuo, kuris gali padaryti juos galingais. Suteikti jiems valdžią. Aš ją turiu.
-Ją gausi tik per mano lavoną,-tvirtai pasakė Luke.
-Jei taip prašai..-nutęsė Albertas ir nustatė į jį ginklą. Tai pamačius išlindau ir surėkiau:
-Tau reikia manęs, Albertai!
Jis atsisuko su kreiva šypsena.
-Pašalinkit juos,-numojo ranka į mano artimuosi Al.
-Nedrįsk,-suurzgiau ir pridėjau pistoletą sau prie smilkinio.-Jeigu juos paliesi, manęs ir to ko tau reikia. Negausi akmens jeigu jų nepaleisi.
Tvirtai laikiau ginklą prie savo smilkinio.
-Nepadarysi to,-nusijuokė nervingai.
-Tavo vietoje nebučiau tokia įsitikinus.-pasakiau ramiai ir toliau šaltu žvilgsniu žiūrėjau į jį. Jis bijojo. Mačiau,kad bijojo.-Žinai, Albertai, nemaniau, kad tu toks apgailėtinas.
Ironiškai nusijuokiau.
-Paleisk juos ir mes viską išsiaiškinsim. Akis į akį.-ramiai pasakiau ir nuleidau ginklą, bet vis dar tvirtai laikiau ginklą. Luke žiūrėjo į mane baimindamasis kaip ir tėvai bei Paula. Lauke jokių Albert pakalikų nebeliko. Tik du likę stovi man iš abiejų pusių. O prieš mane.. pats Albert.
Jis nueleido ginklą taip leisdamas jiems eiti.
-Jūs eikit,-sušnabždėjo Luke. O pats imituodamas, kad eina, nieko nepastebėtas pasislėpė už sofos.
Staiga pajaučiau kaip iš mano rankų buvo išplėšiamas ginklas. Mano rankas už alkūnių iš nugaros kažkas sugriebė ir neleido ištrūkti. Du iš kažkur atsiradę sargybiniai sulaikė Luke.
-Jį panaikinkit, o ją... ją palikit man,-kreivai nusišypsojo.
Luke pradėjo tempti iš patalpom.
-Luke!!-suspigau ir pradėjau spardytis.
-Lucy!!-išgirdau riksmą. Išlaisvinus ranką iš alkūnės kirtau vienam iš mane laikančių į veidą, o kitą išsitraukus peilį nudūriau. Išyraukiau peilį ir pastebėjau, kad Luke susitvarkė su tais dviem sargybiniais. Pribėgau prie Luke. Albert buvo kažkur dingęs.
Viskas vyko taip greit, o aš tuščiom akim žiūrėjau į Luke ir sužiaukčiojau. Iš burnos bėgo kraujas. Suėmiau peilio ašmenis ir suklupau. Pažvelgiau aukštyn.
-Ugne?-per skausmą teištariau.
-Lucy!-su ašarom akyse prie mano suglebusio kūno suklupo Luke.
-Luke,-sušnabždėjau ir tada tamsa.
Ar tai pabaiga?

-Kur skrynia?-suurzgė Albertas.
-Kodėl turėčiau tau tai sakyti. Tu nevaldysi miesto, bent kol aš gyva.-išspjoviau žodžius.
Jis vėl trenkė man.
-Tu toks silpnas. Skriaudi merginą dėl kažkokio prakeikto akmens, dėl kurio galėsi valdyti? Negali manęs nežudyti nes kitaip niekada nesužinosi kur ji, bet nesupranti vieno, aš tau to nepasakysiu. O daužydamas mane vietoj bokso kriaušės, galiausiai mane nužudysi,-paaiškinau.
Jis pasilenkė arčiau.
-Niekada negausi akmens,-sušnabždėjau.

Tada Albertas dingo, rankos ir kojos atsilaisvino.
-Lucy, nepalik manęs. Meldžiu,-išgirdau Luke balsą. Atsistojau ir pradėjau dairytis.
-Lucy,-mama.
-Mažyle, nepalik mūsų,-tėtis.
-Lucy...-Paula.
Girdėjau visų balsus prašančius pasilikti. Kur jie?
Pradėjau blaškytis po visur. Pro durų apačią mačiau ryškią šviesą. Lėtai priėjau prie durų, nulenkiau rankeną ir pradariau duris. Ryški šviesa mane apakino.
Kai žengiau žingsnį pro duris kažkas mane bloškė atgal.

Lėtai pramerkiau akis ir vėl užsimerkiau.
-Ji bunda,-išgirdau silpną Luke balsą. Pajaučiau jį laikant mano ranką.
Nykščiu pagloščiau jo delną.
-Meile,-jau linksmesnis balsas ištarė ir pajaučiau lūpas ant kaktos.
Atsimerkiau. Prieš save pamačiau Luke, tėtį, mamą, Paulą, Tealą, Zoe, Alfie bei Tają.
-Labas,-silpnai ištariau ir šyptelėjau.
Luke man padėjo atsisėsi. Skaudėjo šoną.
-Kaip jautiesi?-paklausė Alfie.
-Gerai. Neblogai. Manau,-pasakiau.
-Tu visa balta,-sumurmėjo Taja.
-Kaip viskas baigėsi?-paklausiau.
-Albertas dingo. O Ugnė... ji buvo sutrikusi dėl to ką padarė ir ji...
Pradėjo pasakot mama.
-Ji ką?-paklausiau.
-Ji nusišovė,-tyliai pasakė tėtis.
-O Dieve...
Kad ir kieno pusėj ji buvo, ji buvo mano draugė.
Papurčiau galvą.
-Negali būt..-sušnabždėjau.
-Sveiki, panele Sugg, prašau visus išeiti.-Kai jie išėjo paklausė.-Kaip jaučiatės?
-Geriau. Bet vis dar skauda.-pasakiau.
-Suprantama. Ar prisimenate viską kas buvo?
Linktelėjau.
-Neskauda nieko be žaisdos vietos?
Papurčiau galvą.
-Gerai. Pailsėkite. Savaitės bėgyje išleisime, išrašysim vaistų ir galėsite vykti,-nusišypsojo.
Linktelėjau.
Jis išėjo ir į palatą įėjo jau tik Luke ir tėvai.
-Sakė savaitės bėgyje paleis.-pasakiau.
-Netekai daug kraujo, todėl,-pasakė mama. Aš tik linktelėjau.
Kalbėjomės apie įvairius dalykus.
Aš sustiprėsiu. Atsistosiu. O tada Albertas bus šešios pėdos po žeme.

Newwwwww🌨
Nepamirškit 🌟, comm ir share💟
Ačiū tiems, kurie skaito. Tikiuosi Jums patinka. Parašykit komentaruose ką galėčiau pridėti ar išimti, pakeisti ir t.t. būsiu dėkinga už kritiką.💙
Lav jū👌