Maybe...

_11_

Meilė daro stebūklus...

Turėčiau verkti, tačiau aš vėl šypsausi. Turėčiau atstumti jį, bet aš vėl sėdžiu susirangiusi jo glėby. Turėčiau jam pasakyti, kad nekenčiu jo, tačiau sakau, kad myliu.
Galbūt todėl, kad nenoriu jo vėl prarasti. Nenoriu jo paleisti.

Tiesiog noriu būti laiminga. Vėl...
Mintyse kyla daug klausimų. Tačiau jaučiu, kad jei paklausiu neteksiu, jo tad tiesiog tyliu ir mėgaujuosi. Mėgaujuosi akimirkomis kol esame kartu.
**Joe akimis**
Ji apsirengusi pilką crop ir pilkus šortukus. Matau jos randus ant riešų ir du randus ant pilvo. Prisiminimai šmėsteli galvoje. Aš išvykau. Nepadėjau jai. Jai manęs reikėjo, bet aš išvykau. Pajaučiu keistą jausmą krūtinėje. O dabar tiesiog bandau džiaugtis tuo ką turiu. Nes bijau vėl jos netekti.
**Sierra's akimis**
**Po metų** (srr)
-Kodėl niekada nesugebi susitvarkyti po savęs?!-susinervinusi užrėkiu.-Po galais, kodėl aš turiu būti kaip tarnaitė?!
Tyla.
-Joe?!?!?!?
-Ko tu ir vėl nori?!-užbaubia jis įėjęs į virtuvę. Krūpteliu, bet nesiruošiu nusileisti. Tik ne šį kartą.
-Kodėl niekada nesusitvarkai suknistų indų po savęs?!?! Aš paprašiau!!!-užrėkiu.
-Kas aš tau, kad tai daryčiau?!-jis užrėkia. Šie žodžiai mane įskaudino, bet nuspręndžiu nepasirodyti silpna.
-Galbūt vyras?! Būsimo vaiko tėvas?!-surėkiu ir vėl. Tęsiu savo moralą eidama į svetainę.-Futbolas tau svarbiau už viską! Su manimi laiko neleidi! Namuose beveik nebūni!! O kai grįžti namo pavalgai, padedi savo subinę prieš televizorių ir sėdi!! O aš turiu viską daryt tam, kad vargšui ponui Sugg nereikėtų nieko daryt!!! Kas aš tau?!?!?
Sustoju prieš sofą išjungusi televizorių. O jis sustoja prieš mane kitoje sofos pusėje.
-Galbūt žmona?! Būsimo vaiko mama?!-sarkastišku tonu šaipydamasis iš manęs jis užrėkia ir apeina sofą bei atsistoja prieš mane. Viskas tai tikrai buvo paskutinis lašas.
-Tu nedėkingas kvailys!! O dar vyrą vaidini!!-užrėkiu jam tiesiai į veidą. Tačiau pasigailiu savo žodžių kadangi jo kumštis susiduria su mano skruostu. Tai skaudėjo. Skruostą. Bet širdį labiau.
-Šūdas, Sierra...
Atsistoju nuo žemės susiėmusi už skruosto.
-Nedrįsk prie manęs artintis..-išsigandusi atsitraukiu žingsniu nuo jo.
**Joe akimis**
Staiga pabundu iš tranzo ir viskas pyktis išgaruoja.
-Šūdas, Sierra...
Ji atsistoja susiėmusi už skruosto. Išsigandusiomis akimis pasižiūri į mane.
-Nedrįsk prie manęs artintis.
-Sierra, aš...-bandžiau apkabinti ją. Ji sucypė, susigūžė ir atsitraukė dar porą žingsnių. Koks aš kvailys!!! Ji bijo manęs.. ji manęs bijo.. aš trenkiau jai.. trenkiau... ji sakė tiesą aš ne vyras. Nuleidžiu rankas.
-Atleisk,-tyliai ištariu, o ji tik išbėgo iš namų palinkdama atviras duris prr kurias pūtė šiltas vėjas. Kvailys tu, Sugg... kvailys... kvailys!!!! Trenkiau kumščiu į sieną palikdamas įlinkimą. Fuck!! Atrodė viskas gerai... susitaikėm, pradėjome viską iš naujo, aš jai pasipiršau, įvyko vestuvės, persikraustėm į Londono centrą, nusipirkome būstą, ji pastojo. Buvom be galo laimingi. Bet mano sukninstas savanaudiškumas viską sugadino...
**Sierra's akimis**
Užsimetusi savo žieminį paltą išbėgu iš namo iš ties išsigandusi. Sėdu į automobilį ir važiuoju kur akys mato. Tiesiog važiuoju. Noriu išmesti tai iš galvos. Pasižiūriu į veidrodėlį. Mėlynė ant skruostikaulio vis ryškėja. Gelia skruostą. Bet labiausiai širdį dėl jo tokio poelgio. Nesitikėjau. O dabar bijau. Bijau to kas gali būti toliau. Nenoriu grįžti. Suskamba mano telefonas. Joe... kelt? Ne...
Jis tikriausiai piktas... nenoriu erzinti dar labiau.. ašaros byra iš akių net nesiruošdamos sustoti.
Sustoju prie parduotuvės. Užsimetu kapišoną ir įeinu į vidų. Pasiimu du butelius savo mėgstamiausio raudono australiško vyno ir susimokėjusi nuo čia pėsčiomis nueinu iki ežero. Noriu nuvyti visas problemas velniop.
Skruostą vis dar diegia skausmas. Nes po galais Joe vaikinas. Stiprus vaikinas. Kurį aš myliu...
STOP, Furtado! Gana galvoti apie jį.
Atsidarau vyno butelį ir atsisėdu ant suoliuko ant nedidelės kalvelės nuo kurios matyti nuostabus vaizdas. Gurgšteliu vyno. Malonus skonis nusileidžia man į skrandį. Šypteliu pati sau. Ta šypsena dirbtinė. Tik bandau save apgauti, kad viskas gerai. Kodėl? Nes po galais aš noriu pagaliau būto laiminga!
____
Po mėnesio.
Kadangi atgavau savo jėgas, gerą nuotaiką nusprendžiau grįžti prie seno pomėgio. Filmavimo.
Praėjo nauji metai. Praleidome juos labai linksmai, su draugais.
Pasidėjusi kamerą ant stovo ir ją įjungusi atsisėdu savo "grožio" kabinete. Ir pradedu video.
-Hey, whatsup you guys? Welcome to the first video on 2017. New years, new me, new you. And in this video...

Tikrai labai džiaugiuosi vėl sugrįžusi į seną ritmą. Jaučiuosi labai laiminga.
Ar tai bus visada? Aš nežinau... bet labai tikiuosi. Galbūt be kol kas be Joe. Bet tikiuosi..

Huh... nauja dalis po TOKIO ilgo laiko. Ir turiu pasiteisinimą. Mokykla. Daugiau krūvio, namų darbai, muzika, nereikia pamiršti, kad turiu tvarkytis ir namuose, taigiiiii. Taip pat mano galvoje verda daug projektų ir viskas labai maišosi. Tačiau pabaigusi vieną shor story pavadininu "Little things" (nueikit į mano profilį ir pažiūrėkit) apsistojau tik prie šios, "Muzikinis projektas" ir naujos "How cost my life" istorijų ir kol vienos iš jų nebaigsiu kitos nerašysiu, tačiau susikursiu profektų į priekį, gerų minčių ir vėliau pasidalinsiu jomis su jumis.
Sooo ☆, 💬 ir share su draugais.
Lav lav lav💜