Maybe...

Season 2. Chapter 5

Trumpa!!
**Lucy akimis**
-Labas,-apkabinau Kalebą tik įėjusi į universiteto kiemelį. Jis kaip visad stovėjo pasirėmęs tvorąxir stebėjo visus vaikštinėjančius kiemelyje. Jis buvo apsirengęs juodais džinsais, malta maike ir mėlynu švarku kas ant jo atrodė super gerai.
-Sveika,-nusišypsojo.-Eime?
Linktelėjom ir nuėjome į didelio pastato gilumą. Pasukę į kairę atsidūrėme literatūros kabinete. Mokausi angliškame universitete. Man čia pstinka. Jokių ginklų, gaujų, neramumų ir statymo gyvybės į pavojų. Susiradau draugų, tai yra. - Kalebas, James, Diana ir Rebeka. Bendrauju ir su kitais, tačiau su jais artimiausiai.
Pasiilgau namų, tačiau negaliu grįžti. Širdis dar nepasveiko. Tai būtų negerai. Tikriausiai nesu ten laukiama ar norima. Greičiausiai manęs nekenčia. Ak.. vistiek jų pasiilgau. Atsisėdome prie stalo auditorijoje.

Išklausę paskaitos ėjome iki starbucks. Užsisakėme šaltos frappe ir rikotos sūrio pyrago su karamele prisėdome prie stalelio ir šnekučiuodamiesi valgėme.

**Sierra akimis**
Visi toki sumišę. Vis dar sutrikę po tokio staigaus Lucy išvykimo. Nežinome kur ji ar kaip jai sekasi... viskas ką turim tai suknistas laiškas. Atrodo, kad jį rašė žmogus prieš mirtį. Pasiilgau savo mergaitės. Ji buvo šių namų siela, o dabar nebeskamba jos skardus, gražus balsas, ji nebenaktinėja su Luke, jie nebekikena bėgiodami po namus.
Jie man taip priminė mus su Joe.
Pajaučiau Joe rankas ant mano liemens.
-Aš pasiilgau jos, Joe,-sušnabždėjau.
-Mes visi jos pasiilgom,-pasakė. Atsidusau ir atsisukus pažvelgiau jam į akis.-Ji grįš, pamatysi.
Pakštelėjo man į viršugalvį ir apkabino. Gera turėti jį šalia.
Luke apsigyveno pas mus. Gyvena žinoma Lucy kambaryje. Jis labai sielvartauja, išvien kaltina save dėl jos išvykimo. Nežinom kas tarp jų nutiko, bet žinom, kad tai tarp Paula, Luke ir Lucy.

----
Pabeldžiau į duris.
-Taip,-girgždantis Luke balsas pasigirdo iš kambario.
Pravėriau duris.
-Luke,-tyliai kreipiausi. Jis pakėlė savo paraudusias ir užtinusias akis į mane.-Hey.
Šyptelėjau. Jis nuleido galvą ir panardino pirštus į vešlius plaukus.
-Kaip tu?-paklausiau.
-Jos nėra... jaučiuosi sušiktai. Galėjau daryt kažką, galėjau pasielgt kitaip jos išvykimo dieną, bet nedariau, nes buvau per didelio ego, kad pabaigti viską ramiai. Nemėgstu savęs dėl to,-drebančiu balsu paaiškino.
-Luke,-atsidusau ir prisėdau prie jo.-Mums visiems jos trūksta. O... kas tarp jūsų nutiko?
-Erm.. tada kai grįžome iš priemieščio namo... Paula prisipažino, jog aš jai visą laiką patikau,-sušniukščiojo nosimi iš ko supratau, kad jis verkė. Jis bent neslepia savo jausmų.-Tada ji mane pabučiavo...
Tyla.
-Nežinau kas tada nutiko, tačiau iš kart neatsitraukiau. Lucy mus užtiko ir supyko. Paskui visą savaitę nekalbėjau su ja, dėl nepaaiškinamų priežasčių ją ignoravau, neprisiėmiau jokios kaltės sau. O dieną prieš jai išvykstant ji.. na mes susipykom ir aš... man išsprūdo,kad pavadinau ją negražiai. Pasielgiau kaip mažas vaikas, kvailai... čia aš kaltas dėl visko. Atleiskit man.-užsimerkė.
-Kas buvo, tas,-apglėbiau jį per pečius.-Neabejoju, kad ji dsr grįš ir tu turėsi progą viską ištaisyti.

----
**Lucy akimis**
Po pusantro mėnesio.
Gulėjau lovoje vakare ir vėl eilinį kartą verkiau. Taip... universitete apsimetu linksma, laiminga mergina, kuriai nieko netrūksta. Tapau populiari labai greitai. Aplink mane zuja žmonės. Atrodo nesu vieniša. Tačiau... aš nesu viena, bet be kita ko esu vieniša. Kad ir kokį savo asmenybės paveikslą būčiau susidariusi ištikrųjų esu silpna, jautri, daug verkianti mergaitė, kuriai trūksta jos šeimos, kurią ji pati ir paliko.
Nepasisitikiu niekuo. Čia per daug veidmainių. Net tie, kurie dedasi geriausiais draugais yra nepatikimi.
Turiu krūvą tariamų gerbėjų, tačiau tai nėra gerai kaip gali atrodyti. Tai tuštybė ir niekai palyginus su ankstesniu gyvenimu. Nors ir kovojau, jaučiausi laiminga, nebuvau vieniša. Viskas buvo geriau...

Toliau sėdėjau su savo mintimis kol užmigau susisukusi į kamuolėlį su uždžiuvusiomis ašaromis ant skruostų.