Raudonų rožių žiedlapiai

→2←

-Izabele! - mamos kvietimas pasiekia mano ausis. -Nusileisk, vakarienė paruošta!

-Tuojau! - sušunku ir įsispiriu į savo pūkuotas šlepetes.

-Sėsk prie stalo, - mama ant stalo padeda didelį dubenį salotų. -Šiandien išbandžiau naują receptą, tikiuosi, kad patiks.

-Jau ir dabar atrodo skaniai, - pažvelgiu į kepsnius ir salotas, taip pat desertui yra skirti cinamoniniai raguoliai. Nieko nelaukusi atsisėdu ir stiklinę pripildau vynuogių sulčių.

-Tiesiog širdį paglostai, brangute, - mama šypteli ir atsisėda priešais mane. -Noriu su tavimi pasikalbėti.

Šie žodžiai, mintyse, lyg aidas, man nuskamba dešimtį kartų. Nejaugi ji žino, kad pastojau būdama šešiolikos? Gal pamatė mano žinutes su Stephanie ir suprato, kad Lietuvoje nežadu ilgai pasilikti? Šiurpas nukrečia mane nuo tokių minčių, bet neilgai trukus, aš vėl visą savo dėmesį sutelkiu į mamą.

-Apie ką? - atsipjaunu gabalėlį kepsnio ir įsidedu jį į burną.

-Pati žinai, kad tėtis mus paliko prieš tris mėnesius. Paliko mus dėl kitos moters, dėl geresnio gyvenimo, - ji atsidūsta, o aš palinksiu galva. -Bet ir aš nesėdėjau rankų sudėjusi. Ieškojau vyro, kuris man taptų atrama, kuris mane paguostų, kai man sunku, - ji šypteli, bet tęsia toliau. -Po mėnesio savęs gailėjimosi, susipažinau su gražiu, mandagiu ir darbščiu vyru. Jo vardas yra Virginijus, o pats gyvena netoli Vilniaus.

-Na, man gera žinoti, kad turi ir kitą žmogų šalia savęs be manęs, - šypteliu ir mama man atsako šilta šypsena. -Jeigu jis daro tave laiminga, tai ir būk su juo. Nes kai tu esi laiminga, esu ir aš.

Po to mes kalbėjome apie Virginijų, mama man rodė jo nuotraukas ir pasakojo, koks žmogus jisai yra. Man labai gera žinoti, kad mama viena neliks, kai aš išvyksiu. Nenoriu jos palikti vienos, tikrai ne... Bet negaliu atsisakyti draugės pasiūlymo persikelti į patį Edinburgą.

Padėkojusi mamai už skanią vakarienę ir desertą, užlipu laiptais į viršų. Iš po lovos išsitraukiu žurnalą apie motinystę ir skaitau bei grožiuosi vaikučių nuotraukomis. Na, dabar ir aš turėsiu mažylį, kurį glausiu prie savo krūtinės. Kuris mane savaip ramins, kuris neleis naktimis miegoti. Net nusišypsau nuo tokių minčių. Ir kaip aš galėjau galvoti apie vaikelio pašalinimą?

Atsipraususi paleidžiu plaukus ir įsitaisau savo šiltoje lovoje. Akims lėtai merkiantis Prisimenu Kotrynos pasiūlymą. Važiuoti į vakarėlį ar ne? Iškart visi ims klausinėti, kodėl nepakeliu taurelės. Štai kas man neduoda ramybės... Bet norėčiau surasti tą patį vaikiną ir su juo pasikalbėti. Bent jau vardą privalau žinoti...

Rytas ateina įprastai. Šiek tiek pasirąžau ir bėgte nubėgu į tualetą. Tikriausiai vaikutis nori iš mane paversti maratoninke. Nusiprausiu veidą ir išsivalau dantis, o po to, nulipu laiptais į apačią, kurioje išvystu mamą ir Virginijų?

-Labas rytas, - kuo galėdama garsiau tai pasakau. Jų abiejų žvilgsniai atsisuka į mane.

-Brangute, čia Virginijus. Virginijau, tai mano dukra - Izabelė, - ji mus vienas kitam pristato, net nepasisveikinusi.

-Malonu susipažinti, - paspaudžiame vienas kitam rankas. -Daug apie tave man pasakojo mama, - šypteliu ir Virginijus nustemba.

-Tikrai, Jurga? - mama palinksi galva ir jie abu nusijuokia, kai aš nuskubu užsiplikyti arbatos.

Papusryčiauju ir pasimėgaujusi arbatos puodeliu, paskambinu Kotrynai lipant laiptais link savojo kambario.

-Klausau? - pasigirsta šaižus Kotrynos balsas. Tikriausiai mergina vis dar miegojo.