Raudonų rožių žiedlapiai

→1←

-Susitiksime valgykloje? - paklausė manęs Kotryna tuo metu, kai dėjosi savo knygas į kuprinę.

-Taip. Palauk manęs prie staliuko šalia lango, - šypteliu ir pasišalinu iš klasės pasukdama į merginų tualetą.

Ir taip lakstau beveik kiekvieną pertrauką. Slepiuosi ir dangstau, kad taip dažnai einu į tualetą, nes niekam dar nepasakiau. Niekas dar nežino, kad manyje prieš mėnesį užsimezgė gyvybė. Žinau, kad teks viską mesti bei savo širdį ir sielą paaukoti tik tam vaikeliui, bet aš negaliu pasidaryti aborto. Negaliu nutraukti nekaltos gyvybės...

Po maždaug penkių minučių išeinu į valgyklą ir pastebiu man mojuojančią Kotryną. Pajudu link stalelio ant kurio jau puikuojasi mano šiandieninė porcija.

-Kur taip ilgai užtrukai? - mergina atsigeria apelsinų sulčių ir pažvelgia į mane savo mėlynomis, it jūra, akimis.

-Turėjau nueiti iki bibliotekos, - į burną įdedu salotų ir jas sukramčiusi toliau tęsiu pokalbį. -Ką šiandien veiksi?

-Mokysiuosi, Izabele, mokysiuosi, - teatrališkai už širdies susiima Kotryna. -O ką veiksi tu?

-Norėčiau nuvažiuoti iki "Akropolio". Prisijungsi? - kilsteliu vieną antakį.

-Mielai, - jai nusišypsojus mes kalbame apie mokslus ir šiandieninius įvykius, bet po keletos minučių mūsų pasisėdėjimą nutraukia skambutis.

Šiuo metu įvairiausiais būdais bandau nubraižyti kuo lygesnį trikampį, bet man nelabai kas gaunasi. Susinervinusi atsidūstu ir rankomis užsidengiu veidą. Jeigu kas nors žinotų, kad esu nėščia, gal pritaikytų lengvatų? Gal man nereiktų braižyti ir taip kreivo trikampio? Trumpai šypteliu pagalvojus apie mažą stebuklėlį ir mano ranka intuityviai nukeliauja ant mano pilvo. Daug galvojau apie šį vaikelį... Iš pradžių labai bijojau, net buvau pasiryžusi abortui, bet laikui bėgant supratau, kad šis kūdikėlis nenusipelno tokios bausmės... Laisvą laiką praleidžiu prie žurnalų apie vaikų auginimą, kuriuos slepiu po lova. Taip pat darau įvairias mankštas, kai mamos nėra namie. Kiekvieną laisvą minutę paaukoju dėl mažojo stebuklo.

-Izabele, gal galėtum pasakyti kokio dydžio yra kampas B? - mokytoja pasirėmusi į stalą veria mane žvilgsniu.

-Atleiskit, bet aš nežinau, - nuleidžiu savo akis nuo įkyrios mokytojos.

-Žinos tavo tėvai, kad neseki pamokos, - ji man pagrasina ir toliau tęsia pamoką.

Nenoriu susilaukti problemų. Dar labiau nenoriu, kad kas nors sužinotų apie mano nėštumą, o ypač - mano bendraamžiai. Jau įsivaizduoju, kokiais būdais jie iš manęs tyčiosis. Ar bent vienas sugebėtų išklausyti mano istoriją nuo pradžios iki galo? Nors man tik šešiolika, aš privalau guosti savo mamą, nes tėtis pasirinko kitą moterį ir paliko mus abi. Privalau padėti jai rūpintis namais ir dabar privalau rūpintis savimi, dėl manyje esančio žmogeliuko.

Taip ilgai lauktas skambutis paskelbia pamokų pabaigą. Net iš palengvėjimo atsidūstu dėdamasi savo knygas į kuprinę. Ant pečių užsimetu švarkelį ir patraukiu link išėjimo. Eidama vis mąstau apie savo tolimesnį gyvenimą. Galvoje vis kirba mintis, kad turėčiau išvykti iš Lietuvos ir pradėti naują gyvenimo etapą emigrantės kailyje. Susirasčiau darbą, nes privalėsiu išlaikyti mažylį. Taip pat kitose šalyse yra geresnės sąlygos vaikų auginimui, taip pat geresnė ir sveikatos priežiūra.
Su šiomis mintimis peržengiu savo namų slenkstį. Tyla jaukiai apgaubia namus, o aš krentu ant sofos ir atsidususi paglostau savo pilvą.

-Ir ką aš su tavim darysiu? - nusišypsau ir paklausiu tos mažos būtybės, kuri dabar ramiai ilsisi mano įsčiose.

Gi kitos merginos būtų seniai pasidarusios abortą, bet aš negalėjau. Nesugebėjau nutraukti mažo būvio egzistencijos... Nesugebėjau... Bet ir nesigailiu. Žinau, kad bus sunku. Bus labai sunku... Jeigu priimsiu sprendimą išvykti, kitoje šalyje man bus dar sunkiau pritapti ir išlikti. Bet niekas nenueis veltui, nes per šį mėnesį aš spėjau pamilti šį vaikelį.
Turėčiau nuvykti pas gydytoją ir pasitikrinti, bet velniškai bijau, jog sužinos mama ir aplinkiniai. Ką jie pagalvos? Tikriausiai, kad esu kekšė ir paleistuvė... Labai negerai pasielgiau atsiduodama tamsiaplaukiui, bet neišdrįsiu kūdikėlį vadinti klaida.

Prisimenu, kad šiandien tariausi susitikti su Kotryna. Ji liko man vienintelė iš mūsų ketvertuko, nes Eglė su Rūta yra seniai baigusios mokyklą, o Kotrynai - paskutinieji metai. O aš esu pati jauniausia ir man dar gyvenimas prieš akis. Visai kitas gyvenimas...
Paskambinu Kotrynai ir paprašau, kad mane pasiimtų. Neturiu noro trankytis troleibusais. Greituoju būdu persirengiau į šiek tiek patogesnius rūbus ir pasiėmusi rankinę išlekiu iš namų. O man nekantriai signalizuoja Kotryna iš savo juodo automobilio.

-Labas, - taria Kotryna užvesdama mašinos variklį.

-Labas, - tariu ir įjungiu muziką per grotuvą.

-Kaip gera žinoti, jog rytoj savaitgalis, - ji įsuka į mašinų stovėjimo aikštelę.

-Tai jau taip, - šypteliu ir mes abi patraukiame link begalės parduotuvių.

Neprasitariau Kotrynai, kad ieškosiu laisvesnių palaidinių ir kelnių. Taip pat norėčiau nusipirkti aulinukus, nes orai vis šaltėja, o aš tikrai nenoriu susirgti plaučių uždegimu.

Kotryna ieško suknelės išleistuvėms, o aš tiesiog laisvų palaidinių ir šiltesnių megztinių. Baigusios apsipirkinėti ir nusipirkusios po puodelį arbatos prisėdame jaukioje kavinukėje. Ir visai netoli mūsų yra vaiko prekių parduotuvė. Jau iš čia matau lovytes ir vežimėlius. Tiesiog širdį suspaudžia žvelgiant į daiktelius.

-Prisijungsi? - paklausia manęs Kotryna išsklaidydama mano mintis.

-Ką sakei? - atsitokėjusi pažvelgiu į draugę, o ji tik giliai atsidūsta.

-Pastaruoju metu pasikeitei... Tapai kažkokia svajokle, užsisklendei savyje... Kas vyksta? - ji suneria savo rankas ir padeda jas ant stalo.

-Nieko nevyksta, - tariu ir gurkšteliu jau spėjusios pravėsti vaisinės arbatos.

-Na, jeigu nenori - nepasakok, - mergina trukteli pečiais. -Taigi, rytoj vyks vakarėlis. Tame pačiame name, kaip ir vyko prieš mėnesį. Manau, kad tau reikia prasiblaškyti. Prisijungsi?

Viena pusė rėkte rėkia, kad nevykčiau į tą prakeiktą vietą, bet kita pusė sako visai ką kitą. Gal turėčiau nuvykti ir pabandyti surasti tą patį vaikiną? Nors ir labai maža tikimybė jį rasti, bet... Norėčiau bent vaikeliui pasakyti tėvo vardą, kurio nesugebėjau tąnakt paklausti.

-Aš nežinau, - numykiu, nes tikrai nežinau ką man reikėtų pasirinkti.

-Pagalvok. Na, o dabar važiuokim namo, nes pažadėjau sesei anksčiau grįžti ir padėti su namų darbais, - mes pakylame iš savo vietos ir išvažiuojame namo.

Grįžus namo mane pasitinka cinamoninių raguolių kvapas. Mama įtemptai kažką ruošia virtuvėje, o aš jai ir trukdyti nenoriu. Noriu surasti savo kelią... Noriu, kad vaikelis augtų geriausiomis sąlygomis.

Užbėgu į savo kambarį ir kaip tik tuo metu man į galvą ateina geniali mintis. Škotijoje gyvena mano draugė Stephanie, kuri jau gyevna savo būste. Norėčiau su ja pasitarti ir gal man pavyktų viską perkelti į kitą šalį...
Parašau šiai merginai ir laikau sugniaužusi kumščius, dėl teigiamo atsakymo. Mano telefone pasirodo šviesa ir lyg iš dangaus nusileidžia jos teigiamas atsakymas. Steph sutinka man padėti įsitvirtinti perdaug neklausinėdama šio pabėgimo priežasčių. Šypsena nutvieskia mano veidą ir aš mintyse pradedu šokti savo laimės šokį. Viskas, ko dabar reikia yra tik bilietai ir atsisveikinimo laiškas skirtas mamai ir draugams...