Raudonų rožių žiedlapiai

→3←

Namo teko grįžti pėsčiomis, nes buvo po vidurnakčio. O mamos moralas dar labiau pagerino mano buvusią nuotaiką... Lyg be visų problemų, kurios mane suptų, trūktų kažko papildomo.

Gailiuosi. Be galo gailiuosi, kad jį sutikau. Širdis kraujuoja prisiminus sidabrines akis, kurioms aš buvau tik vienkartinė stiklinė. Atsigėrė ir išmetė į šiukšlių dėžę... O aš likau su didžiuliais padariniais. Man bus labai sunku vaikelį auginti vienai, o vaikeliui bus dar sunkiau augti be tėvo. Bent jau vardą galėsiu pasakyti ir papasakoti, kokias gražias akis jis turėjo...

Dabar sėdžiu svetainėje ant sofos ir spoksau į vieną tašką. Vis dar negaliu pamiršti vakarykščių įvykių. Radau jį, radau... Erikas buvo vakarėlyje ir atsakė į mano tris klausimus. Į tris... Žinau, kad jam puikiai seksis gyvenime, o aš dirbsiu liedama devynis prakaitus ir vaikelį auginsiu visai kitoje šalyje. Bus beprotiškai sunku. Bus sunku palikti mamą, draugus, viską, ką turėjau čia, nes Edinburge aš turėsiu tik Stephanie, kuria galėsiu pasitikėti. Kuri man suteiks stogą virš galvos ir kuri man padės įsikabinti į gyvenimą ir nenuskęsti. Bet aš negaliu čia pasilikti... Negaliu. Galėčiau, jeigu neturėčiau mažos gyvybės sau po širdimi. O vaikelio atsisakyti aš nenoriu. Negaliu jo nužudyti... Ranka nekyla nuskriausti mažą kūdikėlį...

-Tie maišai man rankas nutrauks... - išgirstu, kaip atsiveria laukinės durys. -Izabele!

-Aš čia! - pribėgu prie mamos ir padedu jai nunešti maišus į virtuvę.

-Atvažiuos Virginijus vakarienės. Noriu, kad ir tu dalyvautum, - mama atsidūsta ir nusivelka paltą.

-Aš galiu ją pagaminti... Bet nenoriu dalyvauti ir kištis bei trukdyti, - patraukiu pečiais ir toliau dėlioju maisto produktus į šaldytuvą.

-Tu mums netrukdysi. Jis labai nori su tavimi artimiau susipažinti, - mama mielai šypteli ir padeda man iškrauti maisto produktus ir kitas prekes.

-Nežinau... Planavau pasiruošti testui, nes ryt pirmadienis ir man reikia į mokyklą, - atsidūstu ir baigusi dėlioti prekes atsisuku į mamą. -Tikrai, mam, nenoriu būti arkliui penkta koja.

-Na gerai, gerai... Per kalbėjai, - ji nusijuokia ir atsisuka į mane. -Papasakok, kaip tau sekasi.

-Na, man sekasi visai gerai, - šypteliu. -Mokykloje viskas tas pats, o aš... Aš prie visko su laiku priprantu. Ir tikrai priprasiu prie Virginijaus.

Mama nusišypso ir mums persimetus dar keliais žodžiais, nueinu į savo kambarį. Dabar viskas, kas sukasi mano galvoje yra pabėgimo planas. Kruopščiai apgalvotas ir nepaliksiantis mano pėdsakų šioje žemėje. Nežinau kada aš bėgsiu, bet žinau, kad su kiekviena minute aš rizikuoju. Rizikuoju ne tik savo vaikeliu ir savimi, bet ir juo. Labai bijau dar kartą išvysti tamsiaplaukį, jo sidabrines akis... Bijau ir vėl pamiršti, kad esu jam tik vienkartinis daikčiukas, kuriuo jis pasinaudoja ir išmeta. Bijau ir vėl su juo pasibučiuoti, pajusti tą nevaldomą aistrą...

Po keletos akimirkų prieš mano akis užsidega mano mobiliojo ekranas. Jame pasirodo Kotrynos vardas ir jos nuotrauka, kai ji taip stipriai juokiasi, kad net nukrenta nuo kėdės. Nusišypsau ir nieko nelaukdama atsiliepiu.

-Labas, - taria Kotryna. -Turi šiandienai kokių nors planų? - paklausia manęs Kotryna, o aš nežinodama ką atsakyti tiesiog leidžiu tylai perimti mūsų pokalbį.

-Labas ir tau, - tariu ir menkai šypteliu. -Nieko nesu suplanavusi, - tariu apsispręsdama nemeluoti.

-Puiku. Norėtum su manimi ir Karoliu nuvykti į kino teatrą? Jis pažadėjo su savimi pasiimti ir savo draugą, - viską išdėsto mergina.

Karolis - Kotrynos vaikinas. Jam dvidešimt metų, o pačiai Kotrynai - aštuoniolika. Tik aš čia vienintelė neturinti didesnių skaičių, kai nurodau savo amžių.