Raudonų rožių žiedlapiai

•●28●•

-Patys skaniausi pusryčiai, kuriuos esu ragavęs, - pilna burna ima šnekėti Andrė, o mes su Melanie pradedame krizenti. -Kas čia juokingo? - jis susiraukia, tarsi piktas katinas.

-Nebūk mažas vaikas, - nykščiu nubraukiu grietinėlę nuo vaikino lūpų. -Nesiraukyk, nes atrodai, kaip niurzgus katinas.

-Kai nusipirksim katiną, manęs tokiu nebevadinsi, - jis nusišypso ir vėl į burną įsideda gabalėlį vaflio.

-Mes nepirksim katino, - nepritaramiai papurtau galvą.

-Kol dar ugnikalnis neišsiveržė, norėčiau su jumis, mieleji, pasikalbėti. Ką darysime su šiuo butu?

Melanie palietė temą, dėl kurios Andrė iškart susiraukė. Nerimo raukšlės susimetė moters veide, o aš tiesiog tyliai laukiau Andrė atsakymo, kuris labai daug nulems.

-Nuoma, - taria vaikinas. -Nebrangi, kur kas mažesnė nuoma, - Andrė atsilošia ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

Melanie veidas apsiniaukia, moteris iškart pradeda nykti akyse. Noriu kažką pasakyti, noriu su juo pasikalbėti. Gal jis pakeis savo požiūrį.

Paliečiu vaikino koją ir jis sureaguoja. Pora sidabrinių akių atsisuka į mane ir man galvos mostu parodžius, kad eitume pasikalbėti, vaikinas linkteli ir mes išeiname iš svetainės. Andrė klubu atsiremia į virtuvės spintelę, o aš stoju priešais jį.

-Gal leiskim jai čia pagyventi... - pradedu pokalbį, bet mano drąsą ima sekti su kiekvienu žodžiu.

-Tai ir leidžiam, - šaltai atsako tamsiaplaukis. -Juk neišmetam jos į gatvę.

-Už dyką, Andrė, - tyliai ištariu. -Tavo butas prašmatnus ir modernus, su visais patogumais. Aš jau įsivaizduoju, kiek tas nedaug.

-Tau tikrai nereikia dėl šito pergyventi, - jis prieina prie manęs ir paėmęs mano ranką, švelniai priglaudžia ją prie lūpų. -Bela, kaina bus sutartinė, nepridėsiu komunalinių mokesčių.

-Kodėl negali jai tiesiog leisti čia gyventi? - paklausiu. -O kur gyvensime mes?

-Staigmena, - nusišypso jis ir aš ištraukiu ranką iš jo glėbio. -Kas čia dabar per nuotaikų kaitos?

-Ir ką tu rezgi, prancūze? - primerkiu akis, bet vaikinas tik nusijuokia.

-Šilta, - pasako jis palikdamas mane nežinomybėje.

-Šildymas įjungtas, - dar labiau prajuokinu vaikiną su savo šiuo posakiu.

-Ne tai turėjau omenyje. Dabar jau šalta... - nusišypso jis ir uždeda savo rankas man ant pečių. -Reikia užuominos?

Palinksiu galva negalėdama sulaikyti šypsenos, nes šis vaikinas yra dovana. Dovana skirta man.

Jis iš savo lagamino ištraukia knygą, kurios pavadinimo nesugebu perskaityti. Knygos viršelio spalva tamsiai mėlyna, su balta ir raudona linijomis. Tamsiaplaukis prieina prie manęs ir ištiesia knygelę ir man prireikia keletos akimirkų, kad suvokčiau kas čia ir kas tai per užuomina.

1. Prieš mano akis puikuojasi anglų - prancūzų kalbos žodynas. Visiškai naujas, rodos, dar galima užuosti leidyklos kvapą.

2. O užuomina labai paprasta... Mes keliaujame gyventi į Prancūziją. Keliaujame kartu...

-Ką manai? - paklausia jis su vilties žiburėliais akyse.

-Paryžius? - kilsteliu vieną antakį, bet vaikinas papurto galvą. -Tai kas?

-Dijonas, brangioji, - nusišypso Andrė ir trumpam sujungia mūsų lūpas. -Įsimylėsi Prancūziją, pamatysi.

-Aš turiu darbą, butą, - pradedu svaidytis įvairiausiomis sąlygomis. -Negaliu visko mesti.