Raudonų rožių žiedlapiai

→9←

Tarp mūsų stojo tyla. Tyla, kuri žudė mane iš vidaus. Ir kodėl aš esu tokia silpna? Kodėl negalėjau pakentėti? Pykstu ant savęs ir už sulaužytą ranką kaltinu ne jį, bet save.

-Laukiesi? - Erikas atleido mano ranka ir nudelbė žvilgsnį į stalą.

-Taip. Laukiuosi tavo vaiko, - pabrėžiau žodį "tavo".

-Izabele, pažvelk į mane, - jis savo pirštais pakelia mano smakrą. -Važiuosime į ligoninę, ten tau sugipsuos ranką ir tu pasidarysi abortą.

Abortas. Ne. Kategoriškai sakau ne. Aš negaliu žudyti savo vaiko... Negaliu sustabdyti mažos širdutės... Ir vėl pradėjau verkti. Tik šįkart ne iš skausmo, bet iš nevilties.

-Aš nesidarysiu aborto, Erikai, - po akimirkos mano vieną veido pusę nudegino kątik vaikino suduotas antausis.

-Nedrįsk mušti merginos! - pradėjo ant jo šaukti vienas vaikinas, kuris sėdėjo ne taip toli nuo mūsų.

-Nieko jam nesakyk... Jis Ark... - ramina jį mergina ir vaikinas kaip mat sugrįžta į savo vietą. Erikas atsisuka į mane ir šypsosi pašaipia šypsena.

-Einam, - tamsiaplaukis atsistojo ir paėmė mane už kitos rankos ir nusitempė į savo automobilį, prieš tai ant stalo numetęs du banknotus po penkiasdešimt svarų.

-Pasidarysi abortą ir mūsų keliai išsiskirs. Aš negaliu prisiimti atsakomybės, - ramiai savo poziciją dėsto šalia manęs sėdintis vaikinas, kai aš tiesiog iš pykčio verdu viduje.

-Aš tavęs to ir neprašau, Erikai. Tiesiog duok man ramybę! - pradėjau šaukti ant jo, bet jis net nesureagavo.

-Gal tas vaikas net nėra mano, Izabele? Tiesiog pamatei, kad turiu daugiau pinigų, tad nusprendei...

Neleidau jam užbaigti sakinio. Norėjau jį sudraskyti į gabalėlius. Kaip jis šitaip gali galvoti? Aš nešioju jo kūdikį, jo kūną ir kraują, nešioju jo kopiją, o jam visiškai nusišvlipt!

-Tu ką, toks kvailas?! Man šešiolika, atsipeikėk pagaliau! Tu buvai man pirmas ir vienintelis vyras per tuos du mėnesius! Po širdimi auginu tavo sūnų arba dukrą, o tu... Tu... - ašaros aptemdė mano akis. Vaikinas kiek sutriko, bet stengėsi visą dėmesį sutelkti į kelią.

-Man neįdomu, kas ten tau veisiasi po širdimi. Tad dabar mes važiuojame į ligoninę sutvarkyti reikalų su ranka ir vaiku. Nenoriu girdėti jokių prieštaravimų, Bela. Pati kalta, kad pastojai, - mano akys jau skaudėjo nuo pastovaus verkimo. Nežinojau, ką turiu jam atsakyti, jeigu jis atsisako savo paties vaikelio...

-Atidaryk suknistas dureles! - pradėjau rėkti ir daužyti mašinos dureles, kai jau buvome sustoję ligoninės kieme.

Erikas išlipo iš automobilio ir jį apėjęs, man atidarė dureles. Šiek tiek nustebau dėl šito gesto, bet nieko nelaukusi ėjau priimamojo link. Patekusi į vidų atsisėdau ant kėdės ir nuleidau žvilgsnį į grindis, o tamsiaplaukis nuėjo ir kažką pasakė registratūroje visiškai sklandžia anglų kalba.

-Izabele Ark, prašome užeiti į devintą kabinetą, - pasigirdo seselės balsas.

Erikas registratūroje pasakė savo pavardę. Kas jam iš to? Dabar aš Izabelė Ark? Jo žmona ar tik paleistuvė, tą vakarą palaikiusi jam kompaniją?

-Eik, - taria Erikas sėdėdamas ant kėdės laukiamajame. -Aš palauksiu tavęs čia.

-Aš nesu Ark, - griežtai tariau. -Mano pavardė yra Kazlauskaitė, o ne Ark! - ašaros vėl užliejo mano akis. Per šią savaitę tikriausiai priverkiau visą ežerą... Po šitokios mano reakcijos prie manęs priėjo seselė.