Raudonų rožių žiedlapiai

→24←

-IZABELĖ-

Stoviu prie spintos galvodama, ką turėčiau apsirengti. Kaip suprantu,  Marselis vis dar teikiasi man aprodyti meilės miestą, o aš pamiršusi visas bėdas leidžiuosi jo tempiama į pražūtį.

Ištraukiu juodus džinsus, tamsiai mėlyną palaidinę ilgomis rankovėmis ir ilgą, juodą kardiganą. Nors Prancūzijos saulė maloniai kaitina kambarį, termometras šalia mano lango rodo keturioliką laipsnių.

Apsirengusi nusileidžiu į virtuvę, kur mane pasitinka daugybė žmonių. Atpažįstu tik tris - Sam, Amir ir Marselį. Marselis pakelia į mane sidabrines akis ir aš, prisiminusi mūsų tariamą turą po Paryžių, išsišiepiu pačia plačiausia šypsena. Jis atsako man tuo pačiu, o netrukus atsiranda visai šalia manęs.

-Pavalgysim mieste, - lietuviški žodžiai palieka vaikino lūpas.

Linkteliu ir leidžiuosi jam mane išsivesti. Daugybės merginų veidai vaizduoja nepasitenkinimą, bet man tai nė motais, nes aš pagaliau, po šitiek laiko ir svajonių, pamatysiu tobulą Paryžių!

Įsėdame į prabangų baltą automobilį. Prisisegusi saugos diržą pažvelgiu palydovo pusėn. Ir vėl mūsų akys susitinka, ir vėl ta šiluma užpildo krūtinę. Rodos pamiršau Andrė, nėštumą ir tai, kad būtent Marselis mane pagrobė.

-Kokią vietą aplankysime pirmiausiai? - įsidrąsinusi paklausiu Marselio, o jis šyptelėjęs žodžio kišenėje neieško.

-Pirmiausia nusivešiu tave prancūziškų pusryčių. O po to tikriausiai aplankysime Eifelį, - pasuka vairą vaikinas ir toliau susikoncentruoja į kelią.

-Eifelio bokštas... Čia tai bent... - tyliai sumurmu, bet tai nepraslysta pro tamsiaplaukio ausis. Jis nusijuokia, bet papurtęs galvą vėl visą dėmesį sutelkia į siauras gatves. -Kas?

-Keista, kai kažkas šitaip nori pamatyti man jau įprastą miesto objektą, - nusišypso jis ir sustabdo automobilį.

-Tai juk Eifelio bokštas! - skėsteliu rankomis dar labiau prajuokindama savo palydovą.

-Aš gimiau čia, Paryžiuje. Galiu sakyti, kad užaugau prie tavo taip mylimos metalo krūvos, - prunkšteli jis ir apėjęs automobilį atidaro dureles. -Tai tas pats, kaip tau Vilniaus katedra arba Gedimino paminklas. Kasdienybė.

-Supratau, - tyliai nusijuokiu ir mes abu įeiname į mini retro kavinę, kur kavos kvapas riečia nosį.

Mes atsisėdama kavinės kampe, lyg norėtume pabėgti nuo viso likusio pasaulio ir žmonijos. Po keletos akimirkų prieina jauna padavėja ir prakalbsta sklandžia prancūzų kalba, o tada ateina eilė kalbos sugebėjimus parodyti ir Marseliui.

-Quel est le plat du jour? (Pranc. - kas šiandien yra pagrindinis/ypatingas patiekalas?)

Nustembu, kad nesijaučia akcento Marselio kalboje. Neįsivaizduoju, kaip jis sugeba kalbėti trimis kalbomis ir dar be akcento!

Kitus žodžius praleidau pro ausis, bet Marselis mane užkalbino taip atsargiai, kad nejučiomis šyptelėjau.

-Man gera matyti, kaip šypsaisi, - atsilošia jis mediniame krėsle. -Ar žinojai, kad turi duobutes?

-Niekada to nepastebėjau, - kukliai atsakau į kątik pažertus komplimentus, bet milžiniškos šypsenos nesugebu paslėpti.