Raudonų rožių žiedlapiai

→22←

Pramerkusi akis apsidairau. Kambarys nedidelis, jo sienos - ryškiai raudonos. Kambaryje yra tik vienas langas, bet visa šviesa slypinti už jo yra paslėpta juodų užuolaidų pagalba. Jaučiuosi, kaip pas vampyrą namuose. Nenustebčiau, jeigu netoliese išvysčiau karstą. Pakeliu savo vieną ranką prie galvos, pirštų galais paliečiu vietą, kur man buvo suduota. Užčiuopiu pleistrą, bet man šiek tiek spustelėjus žaizdą grįžta didelis skausmas, kuris dunksi kaip plaktukas mano galvoje.

Galų gale nusprendžiu išlipti iš lovos. Visai netoli lovos yra juoda spinta, ant jos durų yra didžiulius veidrodis. Vilkiu tais pačiais rūbais, mano paakiai pajuodę, rankų riešai - mėlynos ir violetinės spalvos. Plaukai sulipę, lūpos melsvos, o oda - balta, it sniegas.

Pamatau duris ir nieko nelaukusi bandau jas atidaryti. Bet mano bandymas nuėjo šuniui ant uodegos. Atsidūstu ir prieinu prie lango. Atitraukiu tamsias užuolaidas ir kambarį užlieja šviesa. Saulė iškart paliečia mano baltą veidą, sušylu iš vidaus. Atmerkusi akis išvystu gražų sodą. Jame yra supynės, du staliukai su kėdėmis, grilis ir hamakas. Kur aš esu? Štai koks klausimas neduoda man ramybės.

Nebeužtraukiu užuolaidų ir nueinu prie lovos. Atsisėdu ant jos krašto ir rankas panardinu į savo plaukus. Žinau tik tai, kad esu Marselio valioje. Net neįsivaizduoju, ką jis yra man paruošęs. Bijau jo labiau, negu pačio Andrė. Vien jo žvilgsnis į mano pasaulį atneša juodų dėmių...

Pasigirsta rakinamų durų garsas. Pakeliu akis į duris ir išvystu jauną vaikiną, turintį šviesius plaukus ir mėlynas akis. Jis nusišypso ir apsisukęs duris užrakina, o raktą įsideda į džinsų kišenę. Seku jį žvilgsniu, o jis pritupia priešais mane.

-Izabelė, taip? - nusišypso jis, o aš nedrąsiai linkteliu. -Kalbėk.

-Taip, - tariu kiek išsigandusi jo žaibiškos nuotaikų kaitos. -Kur aš esu? - mano balsas suvirpa, akyse sužiba baimės ašaros.

-Labai daug nori žinoti, - jis suima mano rankas ir atsuka jų riešus į savo pusę. Prieš jo akis pasimato mėlynos linijos, bet jis tik pirštų galais jas paliečia. -Esi Prancūzijoje, - šie žodžiai išmuša mane iš vėžių. Šviesiaplaukis tai pastebi ir nusišypso. -Priprasi su laiku, šis namas taps tavo namais, o darbą laikui bėgant pamilsi.

-Ką man reiks daryti? Prašau, pasakyk man, - maldauju jo angliškai, bet vaikinas tik skambiai nusijuokia. -Jeigu tai pro...

-Prostitucija? - kilsteli vieną antakį jisai. -Pataikei į aukso viduriuką, brangioji.

Mano ranka nukeliauja ant pilvuko ir švelniai jį paglosto. Kaip jie nepastebėjo, kad aš nėščia? Širdį suskausta žinant, kad sūnelis manęs gėdysis... Tikiuosi, kad viskas greitai pasibaigs.

-Nueik į dušą ir nusiprausk, išsitrink plaukus, apsivilk švarius rūbus, kuriuos rasi šioje spintoje. O tada susipažinsi su visa kompanija, - mirkteli man jis ir atsistoja.

-Ir viskas? Gražiai atrodyti ir pradėti parsidavinėti?! Kam aš jums reikalinga?! - imu šaukti atsistojusi nuo lovos. Vaikino sutrikęs žvilgsnis susitinka su manuoju. -Kalbėk su manimi, suknistas prancūze! - nebegaliu laikyti baimės ir pykčio viduje, tad tiesiog viską išliesiu ant jo.

-Šiaip aš vokietis, - kreivai nusišypso man vaikinas. -Na, o dabar nusiramink ir vykdyk tai, kas liepta. Tarkim, kad šio tavo išsišokimo net nebuvo, - jis pamoja man ir išeina.

Koks jis įžūlus! Negaliu tverti viduje, kaip noriu jam nurauti blondiniškus plaukus. Bet turiu nurimti... Jeigu šis vaikinas viską paleido juokais, tai Marselis mano kiekvieną žodį pernelyg sureikšmina. Kaip suprantu, jis čia ir yra galva.

Atsidūstu ir atidarau juodą spintą. Į rankas paimu nuo pakabos juodus džinsus ir keliais dydžiais didesnį melsvą megztinį su gobtuvu. Į kitokius rūbus aš paprasčiausiai netilpsiu, nes dauguma drabužių yra trumpos suknelės ir provokuojantys sijonai.