Raudonų rožių žiedlapiai

→25←

Tik peržengus namo ribą supratau, kur iš tiesų esu. Esu tokioje vietoje, kur vyrai naudojasi kvailomis mergelėmis ir kur kvailos mergelės leidžia jomis naudotis. Niekas nesijaučia įsipareigojęs, niekas kiekviename žingsnyje nejaučia baimės jausmo, kokį jaučiu aš. Kvaila manyti, kad žmogus, kuris verčiasi tokia veikla, gali būti man malonus ir šiltas. Nes dar automobilyje, po mūsų pokalbio aš supratau, kad kažko artimiausiu metu neteksiu, ar tai būtų vaiko gyvybė ar mano pačios. Tik dėl to, kad konkuravimas visada paima viršų. Tik dėl to, kad tapau masalu ir spąstais skirtais kitam žmogui. Viskas nebeturi prasmės. Spalvos nublanksta, o brangus laikas tampa beverčiu. Viskas spėja pasibaigti, viskam ateina galas. Atėjo galas ir mano svajonėms, mano jausmams. Jos jau seniai buvo prie išnykimo ribos, dar tada kai šildžiau Andrė guolį. Ir viskas tik dėl to, kad norui ir aistrai leidau paimti viršų...

-Apie ką galvoji? - nuskambėję angliški žodžiai pakelia mane iš mano minčių, išsklaido jas galutinai.

Mano akys susiduria su šviesiaplaukiu vokiečiu, kuris pernelyg pasitikėdamas savo jėgomis pamerkia dešinę akį. Bet aš nesu kvaila mergelė neturinti gyvenimo tikslo, nes mano gyvenimas auga man po širdimi.

-Sam, - lėtai ištariu jo vardą ir vėl akis nudelbiu į taip ir nepabaigtą patiekalą.

-Nejaugi šitaip neskaniai gaminu? - vėl mūsų žvilgsniai susitinka ir aš tik lėtai papurtau galvą.

Valgau tik vieno vaikino patiekalus, jo pusryčius, desertus... Geriu tik jo ruoštą arbatą, į kurią jis visada įmeta griežinėlį citrinos. Tik jo ruoštą arbatą, kurios aromatas sužadina mano receptorius ir jausmus, tūnančius giliai širdyje. Ir tik dabar supratau, kaip man jo trūksta, kaip jo iš tiesų pasiilgau...

-Man paprasčiausiai nėra apetito, - trukteliu pečiais ir pastumiu lėkštę į šoną.

-Izabele, nenori naujos suknelės? - vaikinas rankomis pasiremia savo smakrą ir įsmeigia savo mėlynas akis į mane. -Dizainerio kurtos...

-O tu turi tokią? - netikėdama jo žodžiais paklausiu, nes nežinau, kiek šis namas talpina paslapčių. -Nedevėsiu Avos suknelės... Nors kokia ten suknelė...

Sam garsiai nusikvatoja patraukdamas kitų namiškių dėmesį. Tada jis papurto galvą ir ištiesia man savo ranką į kurią aš labai greitai įdedu savo šiltą delną.

-Eime, parodysiu... - ir jis ima mane vestis iki antro aukšto, o mums pasukus į kairę prieiname, kaip suprantu, vaikino kambarį.

Jis atidaro duris ir mane šokiruoja šio kambario originalumas. Jis ne toks, kaip visi kiti kambariai. Sienos kreminės spalvos, o visi baldai - balti, užuolaidos - šiek tiek tamsesnės už kambario sienas. Karališko dydžio lova stūkso kambario kampe, užleisdama vietos poilsio zonai su sofa ir milžinišku plazminiu televizoriumi.

-Marselį teko įkalbinėti mėnesį, kad galėčiau pakeisti savo kambario interjerą, - lyg skaitydamas mano mintis ištaria blondinas. -Šis vyras man primena vampyrą, - nusijuokia Sam priversdamas mane taip pat nusišypsoti.

Atsisukusi pastebėjau, kad Sam atsirėmęs į kambario duris lėtai pasuka užraktą. Bet to neparodžiau, kad mačiau... Nežinau, kas bus. Neprivalau visada tikėtis blogiausio, kažkur giliai turi degti maža švieselė.

-Tai gal norėtum man parodyti dizainerio suknelę? - kilsteliu vieną antakį, bet vaikinas lėtai papurto galvą ir nusijuokia vis artėdamas prie manęs.

-Tu tokia kvailutė, Izabele. Tokia nekaltutė, - instinktams pradėjus veikti pradėjau purtyti galvą traukdamasi atgal. -Nejaugi nesupratai, kad visvien darysi tai, ką daro kitos? Nors ir ne savo noru...