Raudonų rožių žiedlapiai

→8←

Ryte atsikėliau ir nieko nelaukusi išėjau iš namų. Neturėjau kur eiti... Taip pat nenorėjau matyti ir tariamos "draugės". Dar anksti, tad žmonės keliauja į darbus, o aš tiesiog beprasmiškai vaikštau šaligatviais, žvelgiu į dangų ir tikiuosi, kad viskas pasikeis. O kaip aš norėčiau, kad tai būtų blogas sapnas... Dabar norėčiau pabusti savo kambaryje, atitraukti kreminės spalvos užuolaidas ir leisti saulei nušviesti mano kambarį. Norėčiau nusileisti žemyn ir stipriai apkabinti mamą ir tyliai jai ištarti - aš tave myliu. Norėčiau su ja papusryčiauti, norėčiau gerai nusiteikusi žingsniuoti į mokyklą be minties apie vaikelį, Eriką ir Stephanie. Bet kaip sakoma - svajone lik sveika... Žingsnis po žingsnio ir aš prieinu tą pačią kavinę, kurioje lankiausi prieš savaitę. Įėjau į vidų, atsisėdau prie to paties staliuko ir užsisakiau tos pačios arbatos bei du keksiukus. Spoksau į duris, pro kurias dabar turėtų įlėkti Kotryna ir pasiimti mane iš čia. Bet kas man liko yra tik neviltis... Man norisi rėkti nesavu balsu už visas klaidas, kurias esu padariusi. Ir štai... Viena karti ašara nusirita mano kairiu skruostu...

Supratau, jog nieko negaliu pakeisti. Rytoj Stephanie mane išmes iš namų, tad liksiu gatvėje. Nusprendžiu nueiti į savo darbą. Paprašysiu pradėti nuo šiandienos, nes man tikrai mintis reikia sutelkti į kitą tašką.

Išeinu iš kavinės, papučia žvarbokas rudens vėjas ir aš pajudu link restorano, kuriame dirbsiu. Apsidairau ieškodama kelio ženklo ar kitos užuominos, nes pasiklydau. Nebežinau, kur esu. Ėjau, kur kojos veda... Sunkiai atsidūstu, bet už mano akių užkliūna man labai pažįstamas žmogus. Jis pastebi mano žvilgsnį ir atsitraukęs nuo savo automobilio durelių patraukia mano pusėn. Jo ir trūko...

-Bela, kaip malonu man vėl tave matyti... - Erikas prieina prie manęs ir iš užnagario ištraukia vieną raudoną rožę. -Kur vaikštinėji? Leisk atspėti. Pasiklydai, ar ne? - aš palinkčioju galva ir įkvepiu gėlės aromato.

-Ačiū už gėles, - nusišypsau omenyje turėdama raudonų rožių puokštę.

-Gal galime pasikalbėti? - Erikas manęs paklausia, aš iš pradžių pasimetu, bet galiausiai sutinku. Mes įsėdame į jo automobilį.

-Tu vairuoji Maserati? - iš nustebimo paklausiu.

-Žinoma, kad taip, - ir jis spusteli greičio pedalą. -Bėje, tu nusipelnei tų rožių.

-Kaip mane radai? - iškart prieinu prie reikalo, nors ir žinau tiesą.

-Tarkim, kad išvydau tave sapne, - atsisukęs šyptelėjo jis ir tai užveisė bičių spiečių mano pilve. -Rausti? - Erikas nusijuokė.

-Niekas čia nerausta, - dar kartelį pauosčiau rožę slėpdama šypseną.

Privažiavome prabangų restoraną. Iš kur pas jį tiek pinigų? Jam tik dvidešimt dviejų, bet kai pažvelgi į jo daiktus ar į jį patį susimąstai ar jis nėra turtingas senukas. Išlipome iš automobilio ir priėjome prie padavėjo, kuris šiek tiek nustebo išvydęs Eriką, bet dar labiau nustebo išvydęs mane šalia jo.

-Staliukas rezervuotas Ark pavarde, - padavėjas linktelėjo ir mus palydėjo prie stalelio.

Ark? Kas čia per pavardė? viena iškart supratau - Erikas tikrai nėra grynakraujis lietuvis.

-Ark? - paklausiu Eriko kilstelėdama vieną antakį.

-Prašyčiau dvi taures rauodono vyno, - Erikas pasakė užsakymą visiškai ignoruodamas mano klausimą. -Ką sakei?

-Tavo pavardė Ark? - paklausiu, o Erikas tik šypteli parodydamas garnatuotai balintus dantis.

-Taip, o ką? - nusijuokia jis.

-Aš galvojau, kad tu esi lietuvis... -tyliai ištariu ir iš nejaukumo pradedu maigyti savo rankų pirštus.

-Pusiau lietuvis, pusiau prancūzas, - jis tai pasako lyg tai nieko nereikštų. Aš pažvelgiu į jį išpūstomis akimis. Prieš mane sėdi prancūzas! -Kas čia tokio? - nusijuokia.

-Moki prancūziškai? - paklausiu pasiremdama smakrą.

-Oui* (pranc. - taip).

-Ko aš dar nežinau apie tave Erikai Ark? - sarkastiškai tariu išspausdama iš jo šypseną.

-Daug ko, Bela, daug... - taria jis ir kaip tik tuo metu man prieš akis yra pastatoma prabangaus raudono vyno taurė.

Nuryju sunkų gumulą ir pastumiu vyno taurę į šoną, dar labiau atkreipdama tamsiaplaukio dėmesį.

-Negersi? - taria jis gurkštelėdamas.

-Nenoriu, - nusišypsau. -O tu taip pat neturėtum gerti, nes turėsi vairuoti.

-Noriu ir geriu, Bela. O tu irgi gerk, nes sumokėsiu už šią taurę daugiau negu tu sumokėtum picerijoj už XXL picą.

-Esi arogantiškas skrudžas, Erikai, - cakteliu liežuviu. -Be to, pats man ją užsakei, tad ne mano reikalas, kiek tu už šią taurę paklosi. Labai dėkoju, kad ją nupirkai, bet aš geriau atsisakysiu.

-Gerk vyną, Izabele, - jo šaltas, it ledas, balsas pasiekė mano ausis ir įvarė man baimės. Vaikinas pastūmė taurę ir ji dabar buvo visai šalia manęs. -Gerk.

Aš negaliu vartoti alkoholio, negaliu rūkyti. Privalau rūpintis savimi, nes noriu pagimdyti sveiką vaikelį. Kokia aš būčiau mama, jeigu lyg niekur nieko išgerčiau šią vyno taurę?

-Nenori - negerk, - tylą perskrodžia šiurpinantis tamsiaplaukio balsas. -Tik pasakyk man, Bela, kodėl atsisakai?

-Aš... - pradedu mikčioti, nors puikiai žinau, kad negaliu jam pasakyti tiesos. -Aš nuo jo vemiu. Žiauriai vemiu.

-Vemi? - iš nustebimo pakelia jis savo tamsius antakius. -O gal geriau pasakysi tiesą?

-Tai ir yra tiesa, - įsipatoginu kėdėje.

-Dėja, bet man tu meluoji. Iš kur pas tave šitiek drąsos?

-Aš tau nemeluoju. Niekada nemelavau ir dabar to nedarau.

-Ar tikrai? Tai gal man malonėtum pasakyti, kodėl tave Stephanie išspyrė iš namų, a? - Erikas su triumfu stebėjo mano beviltišką bandymą nepasimesti, bet mane išmušė raudonis.

-Kodėl manęs nepaleidi? Kodėl persekioji? Kam aš tau reikalinga?! Juk pats sušiktai pasakei, kad tavęs nedominu! Tai ko tu nori iš manęs?! - nebesivaldžiau. Man visko gana... Keli žmonės atsisuko į mus, bet man nurimus, visi grįžo prie savų reikalų.

-Bela... Dabar paklausyk manęs atidžiai, - jis suėmė mano vieną riešą ir padėjo jį ant stalo. Tada pradėjo jį nevaldomai spausti, visiškai ignoruodamas mano skausmo ašaras. -Užmušiu Kotryną ir mėgausiuosi, kai jos karstas bus leidžiamas į duobę. Iki traumatologo privedžiau Eglę, galiu privesti ir tave, - jis dar labiau spaudžia mano riešą. -Sakyk tiesą, arba labai pasigailėsi, kad pasipainiojai mano kelyje. Be to, aš darau ką noriu.

Ašaros ritosi mano skruostais, bet kad ir kaip skaudėjo aš nesišaukiau pagalbos. Tiesiog sėdėjau ir kentėjau... Nejaugi šitoks žaismingas vaikinas gali būti toks žiaurus?

-Sakyk, - jis iškošė pro sukąstus dantis ir pasigirdo trakštelėjimas. Puiku, Erikas sulaužė man ranką.

Kadangi skausmas draskė mane pusiau, o kol neprabilsiu, tol jis neatleis mano ir taip sulaužytos rankos, tad sukaupusi visą drąsą nusprendžiau pralaužti ledus.

-Aš laukiuosi tavo vaiko, Erikai Ark.