Raudonų rožių žiedlapiai

→11←

-IZABELĖ-

Nepastebėjau, kaip atėjo rytas. Buvau prisnūdusi, bet kai žvėris tyko tavęs už gretimos sienos, neįmanoma sumerkti akių. Aš per pastaruosius gyvenimo mėnesius išverkiau tiek, kiek nesu verkusi per savo visą gyvenimą. Ir kai atsirado šis vaikinas mano gyvenime, viskas pasisuko kita linkme. Man nebesinori šypsotis, man norisi verkti, daužyti lėkštes ir rėkti, kaip aš visų nekenčiu. Bet tiesiog tyliu... Tyliai verkiu. Kraujuoja širdis nuo jo žodžių, kurie taip šiurkščiai buvo ištarti:

„-Neaiškink man ką daryti, o ko ne! - jo balsas nugriaudėjo tarytum audros griaustinis, o po to jis suėmė mano sveiką riešą ir pradėjo jį nevaldomai spausti. -Esi tik dar viena kekšė mano gyvenime, tad ko tu tikiesi, a?! Nori pinigų?! Izabele pasakyk man, ar nori mano turtų?! - Andrė skaudžiai parbloškė mane ant grindų. Instinktyviai užsidegiau veidą delnu ir pravirkau.“

Pažvelgiau į dubenėlį su vaisių salotomis. Aš privalau pavalgyti dėl vaikelio. Pati jau geriau mirčiau iš bado, negu žiūrėčiau į jo pragariškas akis. Tyliai atsikeliu nuo grindų ir nuo stalo į rankas paimu šakutę. Pradedu valgyti salotas, o vaisių skoniai, kurie tarpusavyje taip puikiai dera, priverčia mane šypsotis. Bet laimingos akimirkos pas mane niekada ilgai neužsibūna. Staiga prisimenu, jog šiandien yra mano pirmoji darbo diena. Viską metusi įlekiu į vonią, kurioje vis dar yra mano suglamžyti rūbai. Jie atsiduoda prakaitu ir dar velnias žino kuo, bet kito pasirinkimo aš neturiu. Plaukus susirišu į aukštą uodegą ir apsirengusi einu autis batų, bet prie savęs išgirstu pažįstamą balsą.

-Bėgi? - paklausia Andrė vilkėdamas identišką chalatą manajam.

-Šiandien man pirmoji darbo diena ir aš suknistai vėluoju, - ant pečių užsimetu paltą ir jau rošiuos atidaryti duris, kai vaikinas savo ranka man užblokuoja kelią iki durų rankenos.

-Nuvešiu, - taria jis ir po penkių minučių pasirodo visai kitas žmogus. Juodi džinsai ir baltas megztinis aukštu kaklu. Kad ir koks šlykštus jis būtų iš vidaus, jo grožis mane pakeri. Ir taip nutinka visada.

Važiuojame tyloje. Kartas nuo karto Andrė manęs paklausia, kur reikėtų sukti, o mano atsakymai labai paprasti ir monotoniški. Privažiavę rastoraną, kuriame nuo šiol dirbu, kartu išlipame iš prabangaus automobilio. Kiti žmonės pažiūrėtų į mus ir pasakytų, kaip gražiai mes kartu atrodome. Bet tiesa yra visai kitokia... Aš jo net nedominu kaip moteris, o vaikinas yra padaręs man daugybę blogų dalykų, už kuriuos aš niekada neatleisiu.

-Kada baigsi darbą? - paklausia manęs Andrė mums sustojus prie tarnybinio įėjimo.

-Nežinau. Tikriausiai aštuntą, - tariu ir jis net neatsisveikinęs išvažiuoja. O aš nieko nelaukdama ir neimdama jo kvailo elgesio į galvą įeinu į savo naująjį darbą.

-Labai atsiprašau, kad vėluoju, Pone. Šiokios tokios problemos šeimoje, - pasakau viršininkui priėjus prie manęs.

-Tarkim, kad nevėlavai dviem valandomis. Štai tavo uniforma, - jis ištiesia man plastikinį maišelį, kurį aš perimu į savo rankas. -Persirenk ir pradėk darbuotis, - šypteli John, bet matau, kad mano pavėlavimas jo labai nepradžiugino. -Darbą baigsi pusę aštuonių, bet turėsime aptarti dar kelis reikalus. Tad kai baigsi dirbti užeik pas mane į kabinetą, gerai? - linkteliu. -Geros darbo dienos, Izabele.

-Ir jums taip pat, - šiltai nusišypsau ir nuskubu į personalo kambarį.

Ant vienos iš kėdžių sėdi mano "draugė" - Stephanie. Prie jos buvo padėti du lagaminai ir ji iškart sureagavo į mano atėjimą.

-Labas, - lyg nieko nebūtų nutikę pasisveikinau su Stephanie. Tikrai nenoriu papildomo galvos skausmo.

-Tavo daiktai štai čia. Viskas tarp mūsų baigta, - Steph atsistojo ir išėjo, o aš tiesiog patraukiau lagaminus į atokesnę kambario vietą tam, kad kitiems darbuotojams jie nekristų į akis. Tai tik mano ir šios merginos reikalas.