Raudonų rožių žiedlapiai

→14←

Andrė persikėlė į svetainę, o man leido gyventi jo kambaryje. Šiuose apartamentuose yra tik vienas miegamasis kambarys, bet kiekvienas kambarys yra labai erdvus. Tiesą sakant, iš šio miegamojo gali padaryti tris. Persirengiau į naktinukus ir susirangiau lovoje. Žvilgtelėjau pro pravirą langą, nors ir gulėjau lovoje, galėjau matyti mažomis žvaigždėmis nusėtą dangų. Mintyse perbėgau šiandienos įvykius. Kiekviena diena yra pilna nuotykių ir netikėtumų, o aš taip norėčiau gyventi paprastą gyvenimą.

Ryte prabundu nuskambėjus mano žadintuvui. Šešta ryto, saulė tik pradėjusi kilti. Tyliai įžengiu į svetainę, bet Andrė nė ženklo. Patalynė tvarkingai sulankstyta, kambarys - nepriekaištingas. Nužingsniuoju į virtuvę patikrinti, bet vaikino ten taip pat nėra. Kur jis galėjo prapulti? Įprastai jis tokiu metu dar miega, o dabar...
Nueinu į vonios kambarį, o jame taip pat nieko. Bet aš juk neturėčiau dėl jo taip nerimauti... Jis man...

Tavo vaikelio tėvas, tavo pirmasis vyras, tavo dabartinis globėjas, tas kuris užstojo tave prieš Liusę, tas kuris tave maitina ir kaip pats minėjo - gerbia.

Viskas, ką man kužda pasąmonės balselis yra tiesa. Bet jis mane pažemino daugybę kartų, primušė, sulaužė riešą, grasino mano mamai ginklu, sumušė Eglę ir Kotryną ir galų gale užstatė vaiką.

Su tokiomis mintimis išeinu į darbą, nors darbe manęs taip pat laukia didžiulis teismas. Bosas, kuris tikriausiai nebus patenkintas mano išsišokimu. Ian, kuris stengėsi iš paskutiniųjų mane kažkur nusivesti, bet aš jam atsukau nugarą... Stephanie, kuri mane vadina kekše ir išmetė iš namų. Nusimato tobula dienelė...

-Sveika, aš esu Lilith, - prie manęs drabužinėje prieina juodaplaukė mergina ir ištiesia man ranką. -Šiandien man pirmoji darbo diena.

-Labas, Izabelė, - paspaudžiu ištiestą ranką. -Linkiu sėkmės, - nusišypsau ir pakabinu paltą į savo spintelę.

-Gal galėtum man šiandien padėti? Na, parodyti viską ir panašiai. Nenoriu susimauti pirmąją dieną, - ji nusišypsojo parodydama auskarą liežuvyje.

-Žinoma, kodėl gi ne, - nusijuokiau. -Plaukus susipink į kasą, - mergina linktelėjo ir prie veidrodžio vykdė mano nurodymą.

-Eime? - ji parodė man, kad įsikibčiau jai į parankę.

-Eime, - nusijuokiau ir mes abi patraukėme link restorano salės.

Lilith yra visai kitokia negu Stephanie. Na, aš negaliu kalbėti apie žmogų pažinodama jį tik dešimt minučių, bet ji šiltai ir nuoširdžiai bendrauja, pakelia man nuotaiką. Nueinu prie baro suvesti užsakymų, o mano žvilgsnis iškart nukrypsta į vaikino pusę. Ian.

-Labas, - pasisveikinu vengdama jo žvilgsnio.

-Labas, - tik tiek tepasako jis ir toliau pilsto gėrimus.

-Ian, dėl vakar... Ačiū, kad manimi pasirūpinai, - atsisukusi nusišypsojau, bet atsako nesulaukiu.

-Nėra už ką, - jis su manimi kalba lyg manęs nepažinotų. Štai kaip mano pasaulyje pasitraukia žmonės...

Linkteliu galva ir pasišalinu. Nenoriu žvelgti į vaikino liūdnas akis, bet... Nenoriu, kad viskas imtų ir sugriūtų. Noriu, kad viskas būtų gerai. O gerai pradžiai man reikia savų namų, tokių, kuriuose aš jausiuosi laiminga. Todėl jau pradėjau buto paieškas ir galiu pasakyti, kad man visai neblogai sekasi. Dar pora savaičių ir galėsiu keltis į savuosius namus, kur gyvensiu viena ir lauksiu mažojo stebuklėlio.

Šiandien dirbu kaip niekada gerai. Greitai sukuosi, maloniai bendrauju su lankytojais ir už tai gaunu vis daugiau arbatpinigių. Pinigų man reikia, labai reikia. Andrė duoti pinigai man tik palengvins situaciją, todėl liksiu pas jį jau nebeilgai. Vaikinas galės grįžti į savo kambarį ir vestis skirtingas merginas, o aš viena, sunkiai dirbanti, lauksiu vaikelio atėjimo į šį pasaulį.