Raudonų rožių žiedlapiai

→4←

Savaitė. Septynios dienos, kaip aš tapau labai užsidariusiu žmogumi. Mažai kalbu su mama, o apie draugus išvis verta patylėti. Net neatrašau į jų žinutes, neatsakinėju į skambučius. Mokykloje, jiems netarusi nė žodžio, praeinu, lyg nepažinočiau. Kodėl? Atsakymas yra labai paprastas - Erikas. Tas šunsnukis, kad ir būdamas toli nuo manęs, sugeba man griauti gyvenimo pamatus, kurių dar net nespėjau pradėti statyti. Nesuprantu, kaip jis sugeba įlysti į mano mintis ir tyliai man kažką paslaptingo kuždėti. O kur dar Kotrynos perspėjimas apie jį...

Dvi savaitės. Praeina lygiai keturiolika dienų, bet niekas nepasikeičia. Matosi šiek tiek atsikišęs pilvukas, bet visi galvoja, kad šiek tiek sustorėjau. Valgau daug daugiau, o į tualetą bėgioju kas dvidešimt minučių. Taip pat užsisakiau lėktuvo bilietus, kurie mane nuves į naują gyvenimą. Nusileisiu Edinburgo oro uoste, mane pasitiks Stephanie ir aš leisiuosi jai tapti mano geriausia drauge. Vėliau, papasakosiu apie savo nėštumą ir tikiuosi, kad ji supras. Tikiuosi, kad nepaliks manęs vienos.

Šiuo metu esame pas Rūtą namuose ir žiūrime filmus. Filmų vakaro nuotaika paliečia visus, bet ne mane. Pagaliau grįžo Mėta ir atsivežė su savimi gražuolį graiką. Negaliu patikėti, kad ši mergina, apsuko Olimpo dievą sau aplink pirštelį. Trūksta tik vienos draugės - Kotrynos. Mažai ją išvystu mokykloje, o pati nei skambina, nei rašo. Tiesiog giliai žemę prasmego.

-Pasakykit, kad neįdomu, tai visus užmušiu, - nusijuokia Rūta ir mūsų balsai taip pat jai pritaria. Visų, išskyrus maniškį.

-Izabele, kas nors negerai? - paklausia manęs šalia sėdinti Eglė.

-Ne, viskas gerai, - šypteliu pažvelgdama į auksinių plaukų savininkę.

-Neatrodo, - vos girdimai taria mergina, bet man šis jos posakis nepraslysta pro ausis.

Man tikrai nėra viskas gerai... Už trijų dienų aš išskrendu. Palieku mamą, draugus. Palieku viską... Niekada negrįšiu. Jau žinau tai. Esu tvirtai apsispręndusi. Privalėsiu palikti mamai laišką, privalėsiu paaiškinti situaciją, kad ir kaip sunku būtų.

-Parvežk mane namo, - tyliai paprašau šalia manęs sėdinčios Eglės. Mergina palinksi galva nieko daugiau neklausinėdama.

Prieiname prie Rūtos automobilio. Eglė sėda prie vairo, o aš atsisėdu į keleivio vietą. Mano žvilgsnis iškart nukrypsta į langą tam, kad nereiktų susidurti su susirūpinusios draugės žvilgsniu.

-Izabele... - tylą nutraukia Eglės balsas. -Kas nutiko?

-Nieko, - tyliai ištariu ir vis žvelgiu į besikeičiančius vaizdus bandydama įsidėmėti kiekvieną šio krašto lopinėlį. -Man viskas gerai, - priduriu.

-Tu nebuvai tokia. Buvai linksma ir pašėlusi, nuolat priversdavai mus šypsotis, - toliau man pasakoja draugė, bet aš nelabai kreipiu į ją dėmesį. -Kotryna sakė...

-Ką sakė Kotryna? - piktai išrėžiu nutraukdama Eglę, nes puikiai suprantu, kad čia yra įveltas ir man gerai pažįstamas tamsiaplaukis.

-Iš kur pažįsti Eriką? - su nerimu taria Eglė. Lyg kažko prisibijodama vis žvilgčioja pro langą.

-Mes susitikome atsitiktinai, - patvirtinu vaikino išdėstytą teoriją.

-Paklausyk manęs įdėmiai, Izabele, - Eglė sustojusi prie mano namų žvelgia į mane baimės kupinu žvilgsniu. -Erikas... Žinau, kad jis nėra tas, kuriuo dedasi. Neleisk jam tavęs pasiglemžti. Tu dar jauna, Izabele, nereikia to. Pasakyk man, kad nepadarei nieko, kas jus jungtų. Prašau... - mano žodžiai užstringa gerklėje ir aš žvelgiu į draugę, kuri ilgą laiką nenuleidžia nuo manęs akių.