-LIUSĖ-
Žvelgiu į debesis, rodos, juos ranka galėčiau imti ir paliesti. Švelniai perbraukčiau per baltus patalus ir nepaliaujamai šypsočiausi, nes tai būtų tik mano akimirka, niekieno kito... Esu pakeliui į gimtinę - Prancūziją. Atrodo, kad jau dabar matosi vynuogynai pro lėktuvo langą ir įmanoma užuosti neseniai iš orkaitės ištrauktus ilguosius prancūziškus batonus... Norėjau susigrąžinti brolį. Man, Marseliui ir tėvams labai trūksta Andrė. Nors jis ir jauniausias, bet galima sakyti - svarbiausias. Jis niekada nepabijojo tėvo rankos, kai šis neleido jam keliauti į Lietuvą. Dar visai gerai pamenų dviejų vyrų ginčą, dėl gimtojo kraujo...
'-Kur noriu, ten važiuoju! Aš jau suaugęs vyras ir pats galiu nuspręsti! - Andrė balsas drebino didžiulio namo sienas.
-Man ir taip sunku dangstyti, jog esame iš Lietuvos. Kiti žmonės sužinoję, kad aš grynakraujis lietuvis - nebepasirašo dokumentų, neteikia naudingų pasiūlymų. Nori bankrutuoti?! - tėvo atsakas buvo dar baisesnis.
-Kaip tu šitaip gali kalbėti apie savo tėvynę? Kaip tau liežuvis apsiverčia?! Negėda?! - tą akimirką Andrė metėsi link tėvo ir sudavė kumščiu tiesiai į veidą.
-Ramiai, - skyrė juos abu Marselis. -Mes dangstėme savo kilmę ir toliau dangstysime. Niekas nepasikeis, Andrė.
-Tu irgi... - jau lietuviškai tarė Andrė. Mamos veidas pabalo kaip mat, nes ši kalba šiuose namuose buvo uždrausta.
-Nedrįsk kalbėti šia kalba! Nedrįsk! - rėkė tėvas prancūziškai.
-Tau tik svarbus piniginės turinys! Nori ir mus tokiais paversti? Liuse, - Andrė pasisuko į mane prašydamas palaikymo.
-Mes esame prancūzai... - po šių mano žodžių brolio veidas aptemo ir jis apsisukęs ėjo.
-Grįšiu į Lietuvą, susirasiu lietuvaitę su kuria sukursiu šeimą, nesvarbu ar tai man kainuotų mano pačio gyvybę... - po šio laiko Andrė neperžengė namų slenksčio.'
Jau dabar stoviu prie didingo namo durų. Ko man tikėtis? Nors mes esame visi suaugę, bet visvien prisibijome tėvo... Ką aš jam turėsiu pasakyti? Kad Andrė planas išdegė? Susirado lietuvaitę... Prakeikta emigrantė, norinti tik mano brolio pinigų... Pinigų, garbės ir šlovės ji negaus, nes ji niekada nebus mūsų šeimos dalis.
Duris man atidaro Marselis. Nusišypsau išvydusi vyresnėlį. Mes vienas kitą šiltai apkabiname, jis šypsosi pačia gražiausia šypsena... Tokia, kokia aš jau niekada nebenusišypsosiu.
-Kas mano broliuką pavertė laimingu vyru? - padedu lagaminus ant grindų šalia spintos, o patys įsitaisome svetainėje.
-Juliana pastojo, - jo veida vėl nušviečia nuoširdi šypsena.
-Sveikinu. Tikiuosi, kad susilauksi sūnaus, - atsakau broliui šypsena.
-Žinoma, kad bus sūnelis, - nusijuokia Marselis. -Kaip sekėsi Edinburge? Gal...
-Radau Andrė, - tyliai ištariu ir visa laiminga atmosfera ima ir išsisklaido.
-Kur jis? Kodėl negrįžta namo? - jo balsas suvirpa, visai kaip ir maniškis.
-Vaikosi įsikibęs į emigrantės sijoną... - mintyse iškyla Izabelės atvaizdas. Jos kaštoniniai plaukai, švelnūs veido bruožai, nuostabi šypsena... Bet ji atėmė iš manęs brolį, šeimos narį, draugą ir mano vienintelę atramą.
-Lietuvės? - pasibaisėja Marselis, o aš linkteliu. -Dieve... Jis pažadą ištesėjo...
-Marseli, reikia tam užkirsti kelią. Andrė privalo grįžti namo. Čia, į Prancūziją. Čia jo vieta, čia jis turi vesti dailią prancūzaitę ir sukurti šeimą. Čia, Paryžiuje... - mano akyse susikaupia ašaros.
-Neverk, Liuse... Tik neraudok, - Marselis mane ramina. -Patrauksim iš kelio purviną emigrantę, o tada Andrė privalės grįžti.
-Ji taip jo nepaleis... - sukukčioju ir brolis mane įsitraukia į savo glėbį. -Būtum matęs, kokias žvilgsniais jie viens į kitą žiūrėjo... Lyg būtų sutverti vienas kitam.
-Mūsų šeima negali sugriūti. Negali, - jis raminančiai glosto mano nugarą. -Neverk, Liuse, jų meilė neverta nė vienos tavo ašaros.
-Ką darysime? - pakeliu akis į brolį. Jo akyse atsispindi nerimas, ilgesys ir pyktis. Pyktis skirtas merginai, kuri pastojo mums kelią.
-Ką geriausiai mokame. Viską atliksime labai švariai, - jis lūpomis paliečia mano kaktą. -Kur ji šiuo metu gyvena?
-Nežinau... Tikriausiai su Andrė. Bet žinau, kur dirba, - nusišluostau paskutines ašaras.
-Tikriausiai tualetus valo, - brolis, nors ir pašiepdamas merginą, sugrba pakelti man nuotaiką.
-Šįkart prabangiame restorane, - jis nustebęs pažvelgia į mane.
-Nejaugi "Tani's"? - linkteliu. -Neblogai nuskilo, bet patrauksim tą menkystą iš mažojo broliuko gyvenimo. Prisiekiu.
Žinau, ką žada daryti Marselis. Šiame versle jis jau penkerius metus, tad tokia, kaip Izabelė - lengviausias uždarbis. Bet... Kažkaip gaila pasidaro prisimenant jos kaštoninius plaukus, jos mėlynas akis... Mergina to nenusipelnė, bet tai bus bausmė skirta mano broliui. Andrė turi suprasti savo vietą šioje šeimoje, jis negali viską metęs paimti ir išvykti amžinai. Negali...
-Marseli, - kreipiuosi į brolį. -Pažadėk, kad mane įspėsi.
-Liuse, nenoriu tavęs į tai velti, - jis pažvelgia į mano akis. -Tu mano vienintelė ir mažoji sesuo, tad nenoriu tavęs prarasti, kaip praradau Andrė.
-Bet...
-Koks jos vardas? - brolis mane pertraukė išsklaidydamas mano abejones.
-Izabelė, - tyliai ištariau. -Tik nemušk jos stipriai, kaip kenčia kitos...
-Aš moterų nežaloju, - tvirtai ištaria. -Tai daro mano parankiniai. Dažniausiai Amir arba Sam.
-Bet pažadėk, kad šios merginos nepaliesi, nes kitaip...
-Kitaip kas? Ji kaip visos kitos merginos, kurios yra parduodamos.
-Aš nežinau. Širdis neleidžia su ja šitaip elgtis, - nuleidžiu galvą ir išeinu iš svetainės.
-Tu jos akyse nebematysi. Tai tik mano reikalas, sesute, - ausis pasiekia brolio balsas.
Nuėjusi į virtuvę į stiklinę įsipilu šalto vandens. Žvelgiu į šio namo sienas, žvelgiu pro langus, kurie atveria vaizdą į nepakartojamą sodą. Sodas buvo ta vieta, kur Andrė jausdavosi laimingas. Po medžiu, kiekvieną vasaros vakarą sėdėdamas išmoko groti gitara. Vėl viena ašara nurieda mano skruostu, bet kaip Marselis sakė - jų meilė neverta mano ašarų.
YOU ARE READING
Raudonų rožių žiedlapiai
RomanceVakarėlio šviesos šmėžuoja akyse, o paauglių juokas veria ausis. Visi šoka, linksminasi ir džiaugiasi vienas kito draugija. Gėrimai, kuriais yra nukrauti stalai vis pasiekia Izabelės rankas. Vienas stikliukas po kito... Ir viskas atveda iki nepažįst...