Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

5. Viskas bus gerai

Damijanas:

-Turėjai būti čia prieš valandą, - tarė man Anastasija, kai pasirodžiau mūsų namų svetainėje, plačiai nusišypsodama.

-Teko Kajų traukti iš bėdos, - tariau ją apkabindamas ir priglausdamas prie savęs. 

Radau ją stovinčią prie lango ir žvelgiančią pro jį, kai įėjau. Ji dažnai mąstydama žvelgdavo pro jį.

Ji priglaudė savo galvą man prie krūtinės.

Su kiekviena diena mano meilė, jei ne tik neblėso, bet netgi stiprėjo. Negalėjau įsivaizduoti, pasaulio kuriame jos nemylėčiau. Ji yra ir visada bus visas mano pasaulis. Kiekvienas praeitas sunkumas, kiekviena pereita kančia netgi tapimas pragaro valdovu ir buvimas ištremtam į pragarą yra niekai, kai galiu dabar ją amžinai laikyti savo glėbyje.

-Ką dabar tas vaikis pridirbo? Garbės žodis nuo tada, kai jį pagimdžiau jis tik bėdas ir kelia, - atsiduso ji su švelnia šypsena.

Anastasija niekada nepraleisdavo mūsų sūnui priminti, kad jam reikėtų būti ramesniam ir mažiau veltis į bėdas.

Nepaisant to, kad Anastasija buvo dvasia apsėdusi savo kūną jos kūnas funkcionavo tinkamai susilaukti vaikų. Gimdant Kajų nebuvo apsieita be magijos, nes jos kūnas buvo per silpnas jį išnešioti ir pagimdyti. Kajus buvo stipresnis nei paprastas žmonių vaikas. Nėštumas ir tetruko tris mėnesius, ne devynis. Bet tai buvo normalu nefilimų ir demonų vaikai bręsdavo greičiau nei žmonių vaikai, nes jie būdavo stipresni. Taip žmonių moterims būdavo sunku juos pagimdyti, bet tai nebūdavo mirtina ar per sunku, jei į pagalbą būdavo pasitelkiama gydymo magija. Moteris mirdavo gimdydamos tik tada nefilimus ar pusdemonius, jei būdavo tai paliekama vien jų kūnams be antgamtiškos pagalbos. Kitaip tariant motina mirdavo tik jei tėvui nerūpėdavo nei vaikas nei motina arba nebūdavo randama pagalba iš šalies, kokios raganos ar kitos būtybės gebančios naudoti magiją. Bet vėlgi joks angelas nebūtų palikęs mirti savo vaiko motinos. Aišku su demonais būdavo jau visko.

-Na iš dalies šįkart tai ir mano kaltė, - atsakiau.

-Ką turi omenyje?

-Pasirodo ta nefilimė, kuri turi pražudyti savo ir Kajaus rūšį yra mūsų sūnaus mergina.

-Aidara, - tarė Anastasija nustebusiu balsu.

-Pažįsti ją? - paklausiau.

-Kajus mus šiandien supažindino nors, kol kas ji nelaiko savęs jo mergina.

-Pastebėjau, - nusišypsojau jai.

Kai šįvakar juos sutikau matėsi, kad mergina stengėsi laikytis atstumo nuo mano sūnaus nors jai ir nelabai tai sekėsi. Bet buvo akivaizdu ir tai, kad nepaisant savo užsispyrimo ji po biški pasiduoda Kajui. Bent jau jos kūnas tikrai reagavo teigiamai į mano sūnaus prisilietimus. Vadinasi priešinasi ne jos širdis, bet protas turėti jausmų Kajui. 

-Na akivaizdu, kad dabar jos nužudyti nebegalėsi, net jei ir kelia pavojų mūsų pačių sūnaus gyvybei, - tarė Anastasija.

-Ką nors sugalvosime. Tai nebūtų pirmas kartais, kai laimėtume jau pasmerkta kovą. Tave man teko net iš pačio mirusiųjų pasaulio susigrąžinti, - tariau.

-Tiesa, - nusišypsojo ji plačia šypsena mane pabučiuodama.

-Kas būtų pamanęs, kad mūsų sūnus įsimylės nefilime, - tarė ji.

-Žinau, bet širdžiai neįsakysi ta žinome abu.

Ji tik linktelėjo.

-Žinai aš visada labai nerimavau, dėl Kajaus. Žinau, kad jis tavo sūnus, bet kaip tavo penkiametis sūnus iškrodžia gyvą paukštį su pasimėgavimu sunku nepergyventi, kad jis ne taptu koks maniakas.

-Anastasija, - atsidusau, - Kajus yra tamsos ir blogio sūnus. Jame visada tūnos tikras blogis. Tu to neišvengsi. Bet kol mes būsime šalia nukreipti jį tinkama linkme viskas bus gerai. Be to dabar jis turi Aidarą esu tikras ji ištrauks ne vieną jo gerąją pusę ar bent neleis prisidirbti tiek daug, kaip paprastai.

-Tikiuosi tu teisus, - tarė ji. 

Aš supratau Anastsijos nerimą dėl mūsų sūnaus. Jokia motina nenorėtų sūnaus sociopato nors deja dažnai tokie demonų vaikai ir būdavo. Sunku būti geram, kai tavo kraujyje tyras blogis. Iš tikro aš pats stebėjausi, kad viskas su Kajumi baigėsi tuo iškrostu gyvu paukščiu. Dažnai demonų ir žmonių vaikai tampa žudikais maniakais ar šiaip sadistais. Nors Anastasija ir nerimavo tiesa buvo ta, kad Kajus užaugo stebėtinai normalus atsižvelgiant į savo prigimtį. Taip, jis mėgdavo įsiveli į bėdas, kaip muštynes, kur ką nors net paguldydavo į ligoninę ar kažką galbūt suniokoti, bet iš tikro rimtos žalos jis mažai pridarydavo. Kai mano sūnus gimė maniau turėsiu jį stebėti pastoviai ir laikyti už trumpo pavadėlio, kad neužaugtų monstras, bet to neprireikė jis pats kuo puikiausiai tvardė savo demoniškąją pusę. Gal mano sūnaus venomis ir tekėjo mano kraujas. Bet su savo demonais jis puikiai mokėjo kovoti. Kartą jo paklausiau, kaip jis tvardo savo prigimtį iš mano pusės. Jis man atsakė, kad vien, todėl jog yra mano sūnus nereiškia, kad negeba atskirti kas yra gerai, o kas blogai, ir kad negali tvardyti savo blogosios pusės. Tada supratau, kad mano sūnus turi stiprią valią ir teisingas gyvenimo nuostatas, kurių jų išmokė motina. Buvo gerai, kad galėjau juo pasitikėti ir nereikėjo jo prižiūrėti. Be to kai iš tikro jis pakliūdavo į rimtą bėdą jis pats kreipdavosi į mane pagalbos, kaip šįvakar.

-Mes turime kokį planą, kaip išgelbėti Aidarą? - išgirdau švelnų Anastasijos balsą, kuris nutraukė mano mintis apie sūnų.

-Kol kas ne. Man reikia surinkti daugiau informacijos apie pranašystę tada ką nors sugalvosime. Kol kas merginą, tiesiog gausime saugoti nors nemanau, kad mūsų sūnus labai skųsis būdamas jos asmens sargybiniu, - nusišypsojau Anastasijai.

-Juokauji jis šią idėja turbūt dievina mačiau kokiomis akimis jis žiūrėjo į ta nefilimę, kai čia atsivežė. Jis myli Aidarą.

-Žinau, bet jų santykiai bus įdomus tyras blogis ir tyras gėris jie turės labai vienas kitą mylėti, kad priimtų vienas kitą kokie yra.

-Laikas parodys, bet esu tikra jiems viskas bus gerai. Mūsu sūnus myli Aidarą ir manau, kad tik laiko klausimas, kol ir jinai atsakys į jo jausmus.

-Galbūt, - pabučiavau ją. - O dabar užtenką apie mūsų sūnų jam viskas bus gerai, - tariau - geriau eime į lovą, - šelmiškai nusišypsojau Anastasijai persimesdamas ją per petį ir nusinešdamas į miegamąjį, - pasiilgau tavęs.

-Skamba gerai, - juokdamasi atsakė šį ir visai nesipriešindama mano planui.